Trumpos karo korespondento istorijos iš Gruzijos (II dalis)

Mes ilgai šnekėjomės, o vieno straipsnio ir 6 nuotraukų viskam papasakoti neužteko. Neužteks ir antro straipsnio, turbūt, neužtektų ir trečio. Antroje dalyje pateikiame trumpas Artūro Morozovo papasakotas istorijas iš karo zonos Gruzijoje.

Apie svetingumą

Kartą nuėjome į parduotuvę apsipirkti. Mūsų klausia: „Iš kur esate?“, – atsakome, kad iš Lietuvos. Klausia: „Gal valgyt norit?“ – „Ne, ne, mes čia viešbuty, pavalgę.“ – „Tai aš jums omleto padarysiu, kiek kiaušinių?“ – „Ne ne, ponia, viskas gerai. Tikrai.“ – „Tai gerai. Tris?! Tris ir tris! Gerai?“ Nubėgo, mes lauke išgėrėm alaus, grįžome, sandėly tarp butelių staliukas, viskas paruošta: sūris, omletas, čiačia.

Apie besibučiuojančius vyrus

Susipažinome su kažkokiais vyriškiais, jie priklausė kažkokioms valdžios struktūroms, gal saugumui, nežinau. Daug ir neklausinėjau, jie mums daug padėjo, visi juos gerbė. Susipažinome naktį, gatvėje. Vieną kartą pasisveikinome – viskas gerai. Niekuomet su tavimi vyrai nesibučios, jei pirmą kartą susitikote ir neesi gruzinas. Bet antrą kartą… taip ir jauti tą barzdą šalia savo skruosto. Jie ne šiaip bučiuojasi, kaip mes čia, o paima už kaklo ir tikrai pabučiuoja (demonstruoja rimtą gruzinišką bučinį į skruostą – aut. past.). Jei esate pažįstami, tai bešnekėdami visuomet pasirems, uždės ranką, nesvarbu, kad ir ant kojos. Būna, matai ant suoliuko kaip vienas vyras skaito laikraštį, kitas išsitiesęs miega padėjęs galvą jam ant kelių.

Apie čiačia

Per visą mėnesį Gruzijoje nemačiau nė vieno girto žmogaus. Na gerai, vienas buvo šiek tiek kreivai vaikščiojantis, bet tuomet visi su mašinomis sustojo, pypino ir juokėsi iš jo. Visi geria alų su čiačia. Čiačia – gruziniška degtinė arba iš vynuogių, arba iš kriaušių.

Apie vietinius

Rodos, kad karvės šventos kaip Indijoje. Važiuoji važiuoji, visi laksto nesveikai greitai, kelią kerta karvių banda – visi ant stabdžių ir laukia kol praeis. Arkliai laksto laisvi, visur vištos pačios namus randa. O būdavo juk atvažiuoja rusai su tanketėmis, kolonoje kurioje apie 50 važiuojančių ir nieko: sustoja tanketės, papypina, bet palaukia kol karvių banda praeis.

Apie disneilendą


Vietinis gyventojas plauna mašiną

Zugdidyje labai susidraugavome su vietiniais. Kartą, jau kai rusų kariai buvo atsitraukę, jie mus nuvežė į labai juokinga ir linksmą vietą, kurią mes praminėme „Gruzišku disneylandu“ – teka upelis, keletas „balučių“ aplink jį, stovi malūnas ir toks keistas vamzdis. Į jį gali atsisėsti, tada kitas turi pakelti tokią lentą, kuri paleidžia vandenį iš upelio žemyn. Ir nučiuoži į vieną iš kūdrų. O jose ir karvės, kiaulės geria, ir vietinis gyventojas mašiną plauna.

Apie dabartį ir praeitį

Visdėlto Tbilisis visiškai europietiškas miestas: mados, internetai, bankomatai. Likusioje Gruzijoje, žinoma, jautiesi kitaip, bet ir pas mus Lietuvoje išvažiavęs iš miesto gali gatvėje Wi-Fi nepasigauti, bet internetas yra – ryšys geras. Mums tai buvo tikrai svarbu, nereikėjo palydovinių telefonų ar kitokių dalykų.

Kolega buvęs prieš tris metus sakė, kad dabar viskas labai pasikeitė. Tuomet visi išjungdavo elektrą 8 val., nes šalis neišsimokėdavo. Dabar Gruzija jau buvo pasikeitusi. Gaila žmonių, nes per šitą konfliktą tiek visko dingo, šalį nubloškė pora metų atgal.

Jei rusai kažko negalėdavo išsivežti – sudegindavo. Buvome vienoje karinėje bazėje, tai koplyčioje tik kryžius liko prikaltas prie sienos, net šventi paveiksliukai nuimti tik aprašai ant sienų užklijuoti likę.


Senakio koplytėlės paveikslus taip pat išnešė

Apie rusų kareivius ir gruziniškus batus

Ant Abchazijos sienos stovi buvęs patikros bokštelis, užsilipau ant stogo ir sėdėjau ten. Iš viršau tanketes stebėjau ir fotografavau. Viena buvo atvira ir matėsi – prikišta kompiuterių.

Ateini į rusų okupuotą gruzinų bazę. Pilna paliktų rusiškų batų, visi apsivilkę gruziniškas uniformas.

Visi buvo šokiruoti, nes išsiveždavo viską, ką gali. Ko panešt negalėdavo – sukraudavo į krūva ir padegdavo. Tuomet supranti, kaip gera Lietuvoje gyventi. Po buvimo ten supratau, kad gera gyventi šaly, kurioje įsidedi šarvuotas duris – ir tau ramiau. Pasikvieti policiją, jei ką. Nusiperki ginklą, pasistatai tvorą ir gali jaustis saugus.


Betvarkė likusi po rusų kareivių viešnagės. Senakis.

Ten (Gruzijoje) niekas nesvarbu, toje pusėje, kuri okupuota, niekas tau nepadės. Atvažiuoja, padega tavo namą, užeina rusai į banką – visi išsigandę tvarkingai iš jo išeina. Bankomatus išsprogdina, pasiima pinigus. Ir ką padarysi, dvi tanketės ėmė ir nuvažiavo.

Viename iš miestų yra M. Saakašvilio rezidencija su neperšaunamais langais, tvora. Gražus tas namas. Kai atvažiavo – tai pirmas taškas, kuriame visi nakvodavo. Nuo odinių sofų nuplėšta visa oda, net unitazą išsivežė. (Nežinau kodėl, bet unitazus labai vogdavo. Ne kartą matėme besinešančius unitazą.) Šviesos jungiklius išdaužė automatų buožėmis. Toks įspūdis, kad rusų eiliniams buvo pasakyta: kiek pasiimsite – tiek iš to reikalo uždirbsit.

Apie minas ir gruzinus

Eini į kokią bazę, iš kurios rusai ką tik pasitraukė, nežinai užminuota ji ar ne, eini keliu, tik padėk koją ant žolės iškart prišoko gruzinas karininkas: „Durnas tu ar ką?! Žiūrėk kur eini, čia pilna minų!“

Visa šalis kaip šeima: vieni kitiems praneša apie pavojus, kartu ieško minų. Mašina kažkur sugenda, prie namo užkala variklis, iš jo išbėga vaikinai ir staiga atrodo, kad atvažiavai pas savo gimines. Dar arbūzo atneša, visi sutvarko mašiną.

Apie pagreitį

Buvo keli gruzinai, kurie atsivedė į savo namus, leido užeiti į balkonus, nes iš ten gerai matėsi besidarbuojantys. Jei jie mato kad filmuoji ar fotografuoji, stovi kaip stovėję. Tik nusisuki, iškart kažkas kažką kasa, neša, krauna. Ateina, pabaugina tave. Užsitaiso automatą, pašaudo tuščiai, pabaugina tave, sako: „varykit iš čia“. Žinai, kad greičiausiai į tave nešaus, tuo pat metu žinai, kad buvo atvejų, kai kažkoks asilas išsitraukė pistoletą ir pradėjo šaudyti.

Kare baisu tas, kad visa įgauna pagreitį. Gal tie patys kareivukai atvažiavo tarnauti, bet kai pamatė savo žuvusius draugus, tuomet prasidėjo atgalinė reakcija.