Klausiu Laimono Vilucko, koks jausmas būti Rembo, „Geras“ sako jis. Tada ramiai atsargiai žingsnis po žingsnio traukiuosi nuo „John Off“ žvaigždės, nes jis pradeda pasakoti apie ginklus. Kinas – gyvenimas, gyvenimas – kinas… Maža kas gali nutikti.
O jei rimčiau tai poną Rembo sutikau savaitgalį Klaipėdoje, kur vyko antrasis video ir alternatyvių kino formų festivalis „Dezintegracija“. Atrodo, kad „judantys paveikslėliai“ beveik narkotiškai veikia jaunimą – jau į pirmąjį festivalio vakarą buvo sudėtinga įsisprausti. Vėliau paaiškėjo, kad buvo ir netilpusiųjų. Antrą vakarą tas pats. Paskui lyg niekur nieko kitą savaitgalį rengėjai susipakavo festivalį ir išsivežė jį į Šiaulius, į „Virus“.
Ir iš kur jų tiek…
Skundžiamės prastais orais, klimato atšilimu, spaudžiančiais batais, kūrėjų stygiumi… O paskui visai netikėtai „šliopt“ į veidą įrodymas, akivaizdesnis nei skraidanti lėkštė, kad iš tiesų viskas tik pramanai ir nieko netrūksta. Jau seniai aišku, jog tik mitu galima laikyti požiūri, kad visas menas klesti ir bujoja tik sostinėje. Sostinėje žydi sostinės menas, kuris kažkodėl tampa norma visos šalies menui. Apima kažkoks puikus jausmas, pamačius, kad yra vieta, kuri ramiai su šiokiu tokiu žemaitišku užsispyrimu augina kitokias tradicijas.
Klaipėdoje ne tik kitokios raiškos formos, Klaipėdoje – kitokie žmonės. Laisvesni ir lankstesni. Bent jau toks įspūdis susidaro renginių metu lyginant publiką, pačius kūrėjus… Bet subjektyvumu trenkianti socialinė analizė nėra mano reikalas. Tad judu atgal prie „Dezintegracijos“.
Festivalyje daugiausiai demonstruota klaipėdiečių produkcijos. Nemažą dalį programos sudarė ir šiauliečių kūryba, kuri atitekėjo iš Šiaulių universiteto vizualininkų.
Vien pirmąjį vakarą prasisuko 25 filmukai. Antrojo neskaičiavau, nes jame pagrindinis dėmesys teko Beno Šarkos filmui. Tad tiek ŠMC importas, tiek kitų kūryba šiek tiek nubluko visiems laukiant, ką gi šįkart iškrėtė ekscentriškas menininkas. Tiesa ir dėl „iškrėtė“, ir dėl „ekscentriškas“ turiu savo nuomonę. Per greitai mūsų publika pradeda baimingai virpėti išvydusi kažką, kas nėra šimtus kartų nuzulinta tradicijos. O filmas, „Pilka beveik balta“ – tikrai išsiskyrė visų kitų fone. Kiekviena interpretacija subjektyvi, tad ir maniškės užuomina, kurią čia įsileidžiu iš didelės pagarbos Benui – ne kitokia. Drugelių sparnai filme, kaip efemeriškos kaukės, dengia tiek sustabarėjusius suaugusiuosius, tiek ryšio su pamatine tikrove dar visai nepraradusius vaikus. Klausiu savęs ir Kito, atsimeni, po rūbais, po civilizacija, po „labas, kaip sekas“ slypi kūnai – nepažįstami, judantys, esantys juos supančioje aplinkoje. Stypsome dviejų pasaulių sandūroje. Vienas jaukus ir artikuliuotas pagal mūsų poreikius, kitas nepažinus ir baugus. Jame turbūt nėra žalio arbatinuko ir kičinių skulptūrėlių kolekcijos. Ar mokame pažinti pasaulį, kurio forma brėžiama ne pagal mūsų pačių sugalvotas suvokimo normas? Ar jaučiame jo buvimą po viskuo, kuo apsupame save? Taip ir kitaip „Pilka beveik balta“ provokuoja mane. Turbūt eidama pro „Auroros“ kino teatrą visada neramiai apsidairysiu. Lyg ji būtų tapęs permainančiu veidrodžiu, durimis.
Kokie jie (filmukai)? – „Dezintegracijos“ preparacija
Na įvairove tikrai negalima skųstis: dokumentika, montažas, abstrakcijos, vaidyba, filmuoti profesionalia kamera, mobiliuoju telefonu, fotoaparatu. Buvo ir vienos sekundės kūrinys. Girdėjau „Dezintegracijos“ sansėjų Darių Vaičekauską persekiojančių žurnalistų klausimą, ar jau demonstruotas tas vienos sekundės kūrinys. Na ir kaip tokį pražiopsoti?
Galima pastebėti lokalių reiškinių populiarumą: vietinio alkoholio „mėgėjo“, ar gatvių „muzikanto“ pasirodymas ekrane bei ryškesni kūrėjai buvo sutinkami laukiniu džiaugsmu.
Ką galima papasakoti apie kokybę. Visų pirma vienoje erdvėje demonstruojant darbų koncentraciją akivaizdus technologijos išmanymo skirtumas, kūrėjų įdirbis. Šiais puikiais visuotinės laisvės laikais bet kokią kritiką galima atmušti, kad „taip ir buvo sumanyta“. Tuomet ne tik reabilituojama kūrinio garbė, bet ir kritikas sugėdinimas už grubų švytinčios prasmės nepastebėjimą, žodžiu, už visišką neišmanymą. Vis tiek drįstu leptelėti, kad kai kuriuose kūriniuose buvo galima pasigesti to švytėjimo. Net kiek nepatogu, tačiau norisi priminti, kad kuriantysis turi būti atsakingas už tai, ką kuria. Paleistas į laisvę kūrinys gyvens savarankišką gyvenimą, o kūrėjo rūpestis, kad tas gyvenimas nebūtų šlubas, betikslis, silpnas. Kita vertus, toks festivalis puiki proga pradėti, mokytis iš labiau patyrusių kolegų, savo klaidų. O dar kita vertus kūrinio „tikslas“ nebūtinai yra sukrėtimas, žiūrinčiojo permainymas. Dažnai tai tiesiog minties šuolis, emocija, prisiminimas. Bet ir tokiu atveju turi būti tam tikra minties ir technikos harmonija.
„Dezintegracija“ nebūtų dezintegracija, jei joje vietos nerastų pačios įvairiausios video formos. Tai puiku – kontrastas išryškina tiek stiprybes, tiek silpnybes, prasmė kristalizuojasi kur kas aiškiau.
Sistemindama atraktyvią ir dėmesio nepaleidžiančią reginių kaitą pastebėjau, kad visuose darbuose nepaprastai svarbi akustinė plotmė. Nežinia, ar tai vizualinės informacijos pertekliaus sąlygojamo nuovargio simptomas, ar muzikinių televizijos kanalų įtaka. Tačiau aišku, kad garsas ryškinamas tiek, kad kartais tampa svarbesnis už vaizdą. Tiesa, D. Vaičekauskas mano fantazijai randa gana paprastą ir logišką paaiškinimą – dažnai be jokio biudžeto dirbantys kūrėjai tiesiog neturi jokios kitos išeities tik panaudoti jau esamą muziką. Sukurti unikalų garso takelį nėra juokų darbas. Tik festivalio organizatorius pastebi, kad kartais kūrėjų darbuose galima pasigesti elementarios kino kultūros, pasinaudojus svetima muzika pamirštama „nurodyti šaltinius“. Ech…
Taip pat pastebėtinas gana aukštas abstraktumo laipsnis. Galima manyti, kad tai tiesiog jauno kūrėjo siekis „daryti meną“ (nes „menas“, žinoma, yra „šyza“), arba, sekant postmodernybės kritikais, galima liūdnai atsidūsėti ir konstatuoti, kad nieko kito nereikia tikėtis iš šiandienos, kuri praradusi savo centrą, kurioje chaotiškai judama be jokios krypties ir et cetera et cetera.
O ką sako rengėjas?
Tas pagrindinis rengėjas yra Darius Vaičekauskas, Klaipėdos dailės parodų rūmų kuratorius. Tiesa, jo vardas figūruoja ir mįslinguose kultūriniuose Klaipėdos reiškiniuose MeKuSa, KVAS. Kas tai ir ar tai nepavojinga žvejybai bei katinukų šėrimui, galima mėginti smulkiai išsiaiškinti kitą kartą.
Festivalyje prasisuko ir keletas paties rengėjo filmukų. Keletas dar neprasisuko, bet nežinau, ar galiu apie apimtis ir planus išsiplepėti neatėjus laikui…
Taigi pirmadienį dar ne visai išsisklaidžius „Dezintegracijos“ nuotaikoms tiesiog miniatiūriškai trumpai šnektelėjome, kaip viskas atrodo pačiam Dariui.
Kodėl atsirado ir kodėl gyvuoja „Dezintegracija“?
Darius: Faktas, kad dauguma festivalių gimsta Vilniuje. Nesvarbu, kad išvežami kitur, bet jie gimsta ten. O mūsų noras buvo surengti iš Klaipėdos inicijuojamą festivalį. Kitas motyvas – kai pakalbi su vietiniais, aiškėja, kad visi nori pasirodyti, bet yra nepakankamai drąsūs kažkam siūlyti, duoti savo medžiagą. Tada tiesiog reikia surinkti ir rodyti ją vietoje.
Savo festivalį vešime ir į „Virus“, ten bus demonstruojamas R. Rastausko naujas performansas „Deguonis“.
Mūsų sumanymas yra festivalio programą vežti rodyti ne į Vilnių, bet po periferijos taškus: Gargždus, Kretingą, Plungę… Norime aprėpti savo regioną, kur didieji festivaliai neužsuka, o žmonės gyvena.
Gal gali pasidalinti pastebėjimais apie demonstruotos kūrybos, kūrėjų kokybinius šuolius? Žinia, festivalis vyksta ne pirmą kartą.
Darius: Ir prieš trejus metus kūrėjai kūrė ir buvo įdomūs jų kūriniai. Negalima sakyti, kad tada buvo prasčiau. Tiesiog kitas laiko matmuo. Žinome kūrėjus, žinome, ką jie darė seniau, ką daro dabar. Iš esmės vertinti galima tik teigiamai, nes matomas tobulėjimas.
Prieš trejus metus viskas buvo šiek tiek kitaip ir dėl to, kad festivalis truko tik vieną dieną. Šįmet kur kas didesnė požiūrių, kūrėjų įvairovė.
Aš pozityviai žiūriu į skirtumą. Negalima sakyti, kad visi darbai nepaprastai puikūs. Programoje yra labai rimtai padarytų filmukų, yra tik kelių minučių užmanymų. Todėl, savaime aišku, kad kokybė skiriasi. Bet aš teigiamai vertinu iniciatyvą ką nors daryti. Ir aišku nėra taip, kad rodome viską, ką surenkame.
Programą rinkome žinodami, kur ieškome ir ką kviečiame… Dalį kolekcijos turėjome, dalį surinkome. Norėjome parodyti, kad vidurio ir vakarų Lietuvos kūrėjai taip pat yra gyvybingi.
Kokios pagrindines tendencijas galima pastebėti kūryboje?
Darius: Viena – gana ryški, ir ji nekelia jokios nuostabos. Visi stengiasi kurti Kiną. Ryškus siužetas, jo vystymasis. Kita tendencija – abstraktumas, cituojami kokie nors autoriai, skleidžiasi aliuzijos. Žaidžiama vaizdais, formomis. Svarbu pavadinimas, sąlygojantis interpretavimą.
Yra ir video meno, kur jaučiama stipri autoriaus koncepcija, idėja. Vaizdas tik priemonė išreikšti jo užmanymui. Tai jau nėra šiaip ieškojimai. Dėl to festivalis ir įvardijamas kaip video ir kino formų festivalis.
Dar viena kryptis – trumpi, autorinės raiškos dokumentiniai filmai.
Festivalyje demonstruotas ne vienas tavo kūrinys. Kodėl tu pats filmuoji?
Darius: Patinka. Filmuoju jau seniai. Man patinka kinas, judantys vaizdeliai. Tai labai gražu. Kai pamatai festivalio salę pilną, pilną, prikvėpuotą – apima nuostabus jausmas. Kinas tokia meno forma, kuri visada pritraukia publikos dėmesį. O šiais laikais meno kūriniai juk sunkiai išlaiko dėmesį. Kinas tebeturi tą magiją.
O aš tiek fotografija, tiek kinu domiuosi nuo vaikystės. Dar Vilniuj studijuojant turėjau galimybę filmuoti senomis kameromis. Po to ilgą laiką nieko nedariau…
Komentarai