Su projekto „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ idėjos autoriais ir organizatoriais, menininkais Rimante Černiauskaite, Tomu Čiučeliu ir Jovita Ambrazaityte, susitikome vėsų rudens rytą vienoje Vilniaus senamiesčio kavinių. Mūsų pokalbio nepavadinčiau tradiciniu žurnalisto ir pašnekovų interviu. Tai buvo daugiau dalijimasis įspūdžiais ir pastebėjimais, apmąstymai ir diskusijos kultūrinės tolerancijos ir priešiškumo kitataučiams Lietuvoje klausimais.
Ekspozicija buvo pristatyta Klaipėdoje, Kaune, Žeimiuose ir Vilniuje. Menininkai savo darbuose įamžino Lietuvos armėnų, azerbaidžaniečių, lenkų, rusų, baltarusių, gruzinų ir vokiečių veidus. Menininkų sumanymu, darbai eksponuojami viešose atvirose erdvėse – miesto gatvėse, skveruose, ant namo sienos. Organizatorių teigimu, toks demonstravimo būdas ne tik yra mobilesnis ir leidžia didesnei auditorijai pamatyti darbus, bet kartu garantuoja netikėtą atradimą. „Man, asmeniškai, labai patinka gatvėje staiga sustojusio ir susimąsčiusio žmogaus vaizdas“, – sako T. Čiučelis.
Kitą savaitę paroda „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ bus pristatoma Krokuvoje (Lenkija), ant rotušės sienos. Vėliau Lietuvos tautinių mažumų atstovų portretai bus eksponuojami Brėmene (Vokietija) ir Paryžiuje (Prancūzija).
Kaip vyksta pasiruošimas parodos pristatymui užsienio šalyse?
T. Čiučelis: Pasiruošimas vyksta keletu lygmenų. Neseniai paruošėme informacines brošiūras, kurios labai pagelbės tais atvejais, kai norėsis informuoti pirmą kartą su projektu susidūrusį smalsesnį žiūrovą. Brošiūros trikalbės, jos keliaus su mumis į ne tik į ekspozicijas Krokuvoje ir Brėmene, bet ir (tiesa, jau be mūsų pačių) į Paryžiuje vykstančią europinių iniciatyvų pristatymo parodą.
J. Ambrazaitytė: Lenkijoje mūsų projektą pristatys ant pačios Krokuvos rotušės sienos, tai teikia vilčių patirti kažką naujo tiek technine, tiek emocine prasmėmis. Manęs kaip fotografės laukia iššūkis – fotosesija su kitataučiais kitose šalyse.
Kaip gimė pirminė idėja surengti kultūrų dialogą aktualizuojantį projektą?
R. Černiauskaitė: Tiesa sakant, idėja man buvo gimusi jau seniai, bet nebuvo tinkamų aplinkybių ją įgyvendinti. Man buvo aktualu ne tiek kultūrų dialogas, bet tautinių mažumų diskriminacija ir požiūris į jas. Susitikau Jovitą, su ja kalbėjomės apie tautines problemas ir sugalvojome surengti parodą. Vėliau prie mūsų prisijungė Tomas. Taip ir gavosi projektas su portretais ir tekstais.
Apie ką kalba tekstai?
T. Čiučelis: Maždaug prieš metus, kai sutikau Rimantę ir ji man pasiūlė prisijungti prie projekto apie tautines mažumas, aš rengiau savo baigiamąjį darbą Vilniaus dailės akademijoje ir tekstai, kuriuos dabar pristatome parodoje, buvo mano darbo dalis. Tai yra meniniai tekstai. Kai klausia, apie ką tie tekstai, man labai sunku atsakyti, nes jie yra apie viską, kalba apie labai daug dalykų. Be to, jie turi savybę keistis beskaitant ir, manau, labai įdomiai komunikuoja su vaizdu. Bet realiai jie nėra susiję. Nuotraukos buvo sukurtos atskirai nuo tekstų.
R. Černiauskaitė: Kai yra vaizdas ir tu žinai kontekstą, tekstas įgauna savitą reikšmę. Prie kiekvieno vaizdo tas pats tekstas gali skambėti savaip. Čia kaip reklamose: tekstas kažką pasako apie vaizdą ir atvirkščiai – vaizdas papildo tekstą. Dėl to mes ir pasirinkome tokią formą.
Kaip ieškojote ir kur suradote fotografijų modelius – tautinių mažumų atstovus?
J. Ambrazaitytė: Esu projekto fotografė. Susisiekdavome su tautinių mažumų bendruomenėmis skirtinguose Lietuvos miestuose ir fotografuodavome tuos jų atstovus, kurie sutikdavo ir norėdavo būti fotografuojami. Nevykdavo jokios atrankos. Jei žmogus sutikdavo būti fotografuojamas, tai jau savaime būdavo jo manifestas, jo identifikacija, kad jis yra toks, kad jis yra vienos ar kitos mažumos atstovas.
Žmonės dažnai paklausdavo, kaip apsirengus ateiti, bet jokių sąlygų ir jokių reikalavimų nebūdavo. Sakydavau, būk toks, koks esi, ir fotografavau juos tokius, kokie jie yra. Kartais žmonės ateidavo pasipuošę, su šeimomis. Buvo viena fotosesija, į kurią žmonės atėjo apsirengę tautiniais drabužiais ir netgi atsinešė tautinę vėliavą. Jie norėjo labai aiškiai deklaruoti, drąsiai išsakyti, kas jie yra.
R. Černiauskaitė: Fotosesijų metu intensyviai platinome žinią, jog šie metai Lietuvoje paskelbti Europos kultūrų dialogo metais. Daug žmonių nustebdavo, nežinodavo. O juk tai svarbu, nes idėja tiesiogiai su jais susijusi.
Beje, mūsų komandoje taip pat buvo kitatautis. Rengiant projektą, prie mūsų prisijungė italas Davide, kuris filmavo mūsų fotosesijų darbą, įamžino, kas vyko „už kadro“, visą fotosesijų „virtuvę“. Filmuotos medžiagos ištraukos taip pat bus pristatomos parodose.
Ko jus pačius išmokė projektas?
J. Ambrazaitytė: Rengiant projektą, labai daug asmeninių patirčių įgijome. Susėdame diskutuoti ir klausiame savęs, kas tai yra tautinės mažumos Lietuvoje ir kaip jas suvokti. Kai esame tame procese, daug ko išmokstame, daug ką sužinome. Manau, mūsų projektas nėra joks teiginys, bet daugiau klausimas ar prielaida. Kodėl nepamąsčius? Mes nesakome „tikėk tuo, ką matai“, bet sakome „pagalvok“.
R. Černiauskaitė: Nenorime, kad kultūros integruotųsi, mes norime, kad jos bendradarbiautų.
T. Čiučelis: Tai yra atvirumo projektas.
Ar bendradarbiavimo klausimas daugiau keliamas lietuvių tautinei pusei „tu priimk kitus“, ar mažumų bendruomenėms „stenkis įsilieti į aplinką, kurioje gyveni“?
T. Čiučelis: Labai geras klausimas. Viena vertus, mes mažoms bendruomenėms lyg ir patapšnojame per petį: „ateik, aš noriu su tavimi pakalbėti“. Bet kartu paroda yra ir paskata sau patiems priminti apie galimus kitus kaimynus, galimą kitą nuomonę, kitokią komunikaciją. Tu negali reikalauti suprasti kitataučio, nes yra riba, kur jis yra kitoks dėl to, kad jis yra kitoks, bet tu gali su juo būti, gali kažką naujo išmokti, patirti, sužinoti. Kalbama apie kontaktą.
R. Černiauskaitė: Čia ir yra įdomumas, kad tu turi galimybę pažinti kitokį žmogų, nes kai susitinka du vienodi, jie neturi apie ką kalbėti. Juk lietuvių tauta visuomet gyveno šalia kitų. Tas pasididžiavimas, kad mūsų valstybė buvo „nuo jūros, iki jūros“, juk parodo, kad tuometinėje Lietuvoje gyveno daugybė įvairių tautų. O šiandien mūsų visuomenėje aštrėja ir didėja lietuviškas nacionalizmas, kuris, deja, turi ir blogąją pusę.
Kaip projektas „Mes visi skirtingi, visi vienodi“ gali padėti išspręsti netolerancijos klausimus?
R. Černiauskaitė: Mūsų projektas problemų neišspręs, bet jis iškelia klausimą, skatina viešas diskusijas. Pavyzdžiui, kai buvome surengę parodą Klaipėdoje, turėjau ilgą diskusiją su vienu iš vadinamųjų skinheadų. Vyksta paroda, prie manęs prieina vienas vadinamųjų nacionalistų, ir dėsto savo teoriją, kuri yra „kur gimei, ten turi ir gyventi“. Jo nuomone, jei tu esi vokietis, tai ir gyvenk sau Vokietijoje, nėra čia tau ko į Lietuvą važiuoti. Bet to žmogaus teorinis savo įsitikinimų pagrindimas yra niekinis. Jis yra per mažas, kad galėtų save vadinti nacionalistu. Jaunas žmogus, prisigaudęs faktų, kurių nemoka susieti ir prieštarauja pats sau.
Bjauriausia yra, kai žmogus sako „aš nekenčiu tos ar anos tautos“, bet kai paklausi, kodėl, žmogus neturi atsakymo. Tokia diskusija turėtų baigtis net neprasidėjusi, nes ji nėra pagrindžiama. Kitą vertus, netvirtą nuomonę dar galima pakeisti arba bent priversti suabejoti tokios teorijos teisingumu.
T. Čiučelis: Klaipėdoje buvo mūsų pirmoji paroda ir pirmas suvokimas, kiek daug nacionalistiškai nusiteikusių personų yra aplink. Tai matėsi net vizualiai, iš to, kaip žmonės reagavo į portretus.
J. Ambrazaitytė: Projektas ir yra tarsi „padirginimas“. Mes visi tikime tuo, kuo tikime, nors nesame patikrinę. Mes gyvename remdamiesi stereotipais: mama pasakė, „bijok čigonų, nes jie vagys“, ir aš tuo besąlygiškai tikiu, man neramu, kai čigonas yra šalia. Bet jeigu jį pažinčiau, galbūt aš atrasčiau visai kitokias jo savybes?
Ar galvojate, kad daug lietuvių nesusimąstydami tiki stereotipais ir turi klaidingų nuostatų?
R. Černiauskaitė: Visi be išimties.
T. Čiučelis: Dirbtinės konstrukcijos saugo, tau nereikia galvoti, mąstyti. Tiesiog tu tiki ir viskas. Tau taip patogiau. Bet kai kalbame apie aktualias ir rimtas problemas, kurios lemia ir kitų buvimą, stereotipams reikia suteikti daugiau dėmesio, atsargiai juos vertinti. Ypač tokius, kurie kenkia kitam.
J. Ambrazaitytė: Aš galvoju, kad reikia su savimi dirbti. Nes priešingu atveju atsiranda įtampa: lietuvis turi stereotipą apie kitatautį, kitatautis turi stereotipą apie lietuvį ir keli tokie stereotipai kelia įtampą.
Kaip manote, ar sunku kitataučiams gyventi Lietuvoje?
T. Čiučelis: Žinot, aš galvoju, kad labai daug kas priklauso nuo pačių kitataučių. Kai tu patenki į kitokią aplinką, jei tu nesuvoki to kaip problemos, tai gali ir nebūti tau problema, viskas gali būti puiku. Pamenu, neseniai skaičiau vieną straipsnį apie olandą, kuris atvyko čia, vedė lietuvaitę, gyvena kaime, turi ūkį, vaikšto su klumpėmis ir, sako, jaučiasi puikiai.
Mes, kalbėdami apie kitataučius, kartais matome ir bandome priskirti jiems problemas, kurių jie patys nemato.
Artimiausiu metu paroda bus pristatoma Lenkijoje, vėliau Vokietijoje ir Prancūzijoje. Ar Lietuvos žmonės, kurie nespėjo pamatyti ekspozicijos, dar turės galimybę ją išvysti?
T. Čiučelis: Mes apie tai intensyviai pradėjome mąstyti jau nuo tada, kai projektas buvo pristatytas Vilniuje. Taip, ketiname surengti savotišką projektą vainikuojančią ekspoziciją miesto erdvėje po to, kai grįšime iš Lenkijos ir Vokietijos, kai jau turėsime sukaupę dar daugiau medžiagos ir patirties.
Be to, projekto metu vyksta įvairių reiškinių, kurie nepapuola į ekspozicijos formatą, bet yra ne ką mažiau įdomūs ir susiję su projekto idėja, todėl ketiname turimą dokumentinę medžiagą – tekstus, nuotraukas ir video medžiagą iš ekspozicijų ir fotosesijų – sujungti į videofilmą. Manau, jog metus trukęs mūsų projektas vis tik buvo kupinas pakankamai svarbių patirčių ir įspūdžių, todėl norėtųsi visa tai reziumuoti ne vien tik vienkartinėje ekspozicijoje Vilniuje, bet ir pastovesniame formate, kurį galima būtų išsaugoti kaip savarankišką darbą.
Projektas plečiasi ne tik surinktos medžiagos kiekiu, bet ir naujomis interpretacijomis. Pagaliau mes patys, kaip iniciatoriai, jau mąstome truputį kitaip, nei tada, kai sumanymas dar tik buvo pradėtas įgyvendinti. Tai normalu, pokyčių norisi. Išvadų taip pat.
2008 metai Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu paskelbti Europos kulturų dialogo metais. Europos kultūrų dialogo metų (2008) nacionalinis projektas yra iš dalies remiamas Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdant iniciatyvą Europos kultūrų dialogo metai 2008. Lietuvoje Europos kultūrų dialogo metų (2008) įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Tarptautinių kultūros programų centras. Ši publikacija atspindi tik autoriaus nuomonę ir Europos Komisija neprisiima atsakomybės už joje pateikiamos informacijos turinį.
Komentarai