NAKTINĖ PUFAIKA – „Naktinė pufaika“

2006-ųjų vasarą Plungėje susiėjo tie, kurie negalėjo negroti. Netrukus išgirdome gerai žinomo Haddaway hito žemaitišką versiją „Neskombyk“. Savo agitbrigadiniu stiliumi ir linksmais žemaitiškais tekstais trio karjeros pradžioje kiek priminė Suopio ir Rambyno duetą. Tiesa, žemaičiai prie ironijos pridėjo kiek daugiau muzikos.

Netrukus Naktinė Pufaika tapo visos Lietuvos studentų numylėtiniais. Teko stebėti audringą jų pasirodymą pagrindinėje akademinio jaunimo šventėje FIDI, kur grupė nė kiek nenusileido po jų pasirodžiusiems veteranams Bix. Koncertuose grupei netrūksta nei kokybiško susigrojimo, nei įsimenančių priedainių. Ko vertas jau vien tokios eilutės kaip „krauju užrašyta, kebabinė uždaryta“.

Ir štai į ore.lt grotuvą atkeliavo visiškai šviežias grupės debiutinis albumas. Atkeliavo kartu su gandu, jog iš NAKTINĖS PUFAIKOS pasitraukia jų charizmatiškasis būgnininkas Šarūnas. Tiesa, grupė jau lyg ir įkalbino prie būgnų sėsti buvusį Šarūno kolegą iš Plungės pankroko grupės R.I.P.

Gražų digipaką savo akvarelėmis apipavidalino Diglys. Albumą išleido pati grupė, taip dar kartą įrodydama, jog jauniems atlikėjams nebūtina beatodairiškai atsiduoti įrašų kompanijoms. Tokia NAKTINĖS PUFAIKOS pozicija leidžia įtraukti juos į Lietuvos indie scenos gretas.

Siurprizas, siurprizas, tačiau šiame albume skamba visai kitokia „pufaika“ – netikėtai rimta ir lyriška. Netgi įsimylėjusi. Ir, deja, lietuviškai taisyklingai normuota.

Nors kūriniuose prasimuša pažįstama gitaristo Tado „redhotčilipeperiška“ gitara, naujieji grupės kūriniai atsiduoda studentišku roku blogaja prasme. Tie patys „peperiai“ keliolika metų draskė „dirvonus“, kol leido sau nukrypti į lyriką. Pametę sveiką ironiją, Naktinė Pufaika įklimpo į beveidę masę, kuri nesukelia nei šypsenos, nei liūdesio, nei kito aštresnio jausmo. Suprantu, jei tokias balades dainuotų pusamžiai filosofuojantys smoriginai, tačiau iš jaunimo norėtųsi išplėštos širdies ar kažko panašaus.

Savo laiku ore.lt apie NAKTINĘ PUFAIKĄ rašė: „Kurdami muziką vaikinai stengiasi sukišti kuo daugiau stilių į vieną dainą: regio vokalą, gitarinį rifą pasiskolinti iš funk’o, o būgnų partiją – iš psichodelikos. Keista, bet kūriniai neskamba per daug eklektiškai.“

Trečdalis albumo primena senąją „pufaiką“, tačiau jis pasimeta tarp naujosios grupės „filosofijos“. Panašu, kad grupę prislėgė „rimtos grupės“ našta ir jie nebeleidžia sau groti taip, kaip norisi. O gaila, nes koncertinės „pufaikos“ dalelę norėtųsi turėti ir savo fonotekoje.

Ore vertina: 5 iš 10