Kablys – Nacionalinės premijos laureato Mindaugo Navako skulptūra papuoštas klasikinės architektūros pastatas Vilniaus stoties rajone dabar atrodo tarsi karo nuniokotas kultūros židinys. Šiais metais Kablys priglaudė leiblo PERINEUM 5-ąjį gimtadienį.
Renginys nusidriekė per dvi savaites, pirmasis koncertas buvo skirtas noise/experimental scenai (grojo SALA, OORCHACH, KLINIKA, CLO GOELAH, BRŪZGYNAI, BALALAIKA NOISE iš Rusijos). Šiame koncerte dalyvauti neteko, todėl siūlau pasižiūrėti kolektyvo SALA pasirodymo įrašą:
Antrasis koncertas buvo dedikuotas ambient/drone scenai, tačiau pasibaigė noise akordais, kas suteikė gyvumo ir išjudino publiką iki visai ne ambientinio lygmens. Bet apie viską paeiliui. Pirmiausia, erdvė, kurioje vyko renginys. Ji kūrė atmosferą ir jaudino vaizduotę dar gerokai prieš renginį. Darant duris pirštą reikia kišti į metalinių durų skylę, toliau didelė bendra patalpa taplinanti sceną, bariuką, iš armatūros suvirintą garsistų pulto „lizdą“, pakabintą palubėje ir daug žudikiškų graffiti, makabriškų lėlių, pasiskolintų iš teatro ir t.t. ir pan. Kažkas čia išliejo nemažai kūrybinių fluidų, kurie vis dar tvyro ore besimaišydami su smilkalų kvapu ir vis besibūriuojančių į koncertą klaidžiojančiais žvilgsniais. Visi jautė, kad tai neeilinis renginys, kuriame atsitiktinis klausytojas retas svečias ir laukė kada kartu pasiners į elektines vibracijas, verčiančias šokti smegenų žievę.
Pirmieji į sceną lipo ALKIS ĮŠALUSIAI AUŠRAI. Tronas prie aparatų ir Levas (ANDAJA, BUDRŪS) prie mikrofono pateikė tikrai šaltą pirmąjį patiekalą. Levo vokalinės atakos pasirodymo pradžioje ir pabaigoje kartu su žieminėm vizualizacijom ir Trono elektroniniu ambient/drone fonu. Sudainavus „zagatofkė“ buvo plėšoma smulkiais skutais, kurie vėliau vaikščiojant tarp klausytojų biro tarsi sniegas arba prieš tai balsu paskleistos mintys.
LYS atliekama muzika iš pažiūros niekuo neišsiskyrė, tačiau vizualizacijai puikiai pasirinktas kažkurio film noir epizodas, kuris dar vis sukasi mano galvoje. Tai patvirtino nuomonę, kad ambient – muzika, puikiai tinkanti filmų garso takeliams, sukurianti vaizdiniams gilią nuotaiką bei mistinį savitumą. Taip pat ši muzika išbudina vidinius jausmus, iškelia iš užmaršties ir sapnų išgyvenimus, todėl matyt geriausia jos klausytis vienam, gamtoje, apleistoje gamykloje ar tamsoje. Galbūt dėl to, kito lietuvaičio R_S projektas buvo pristatomas išjungus apšvietimą. Romantiškai atrodantis ir smagiai besišypsantis vaikinukas vaišino varlių karkimu, kitais gamtos garsais, o vėliau ir liūtimi. Savitas, sakyčiau šviesus ir skaidrus ambient patiekalas nevalingai primenantis ilgus vasaros vakarus.
Iš letargo miego visus pažadino FRANZ FJODOR iš Olandijos garsiai prisistatęs, ir „lietuviškos” butelį ant stalo pasistatęs. Svečias, į kasetinį diktofoną, kuriuos naudodavo žurnalistai, įdėjo kasetę ir ėmė juo mastaguoti prieš mistinį „vibrofoną“, vėliau ant jo užkrovė diktofoną ir toliau krovė įvairius daiktus. Visa tai kėlė vis daugiau vibracijų ir vis labiau kaitino publiką. Taip pat leido vieną ant kito semplus bei pirštais braukė per kitą device spartindamas tempą. Publika reagavo ypatingai karštai, daugelis nuo tokio noise užtaiso niro į kontempliaciją, kitus „vėžino“ EBM (electronic body music) energetika. Atrodo kad šis atlikėjas nepaliko abejingų, pašokdino ir papurtė sustingusius kūnus ir smegenis. Šis atlikėjas apšildė ir pristatė, jo žodžiais „geriausią žmogų noise“ – norvegą STEN OVE TOFT.
Tiesa pasakius, toks plačiajai scenai tinkantis liaupsinimas nuteikė šališkai ir užsilipęs STEN OVE TOFT labiau priminė KURT COBAIN nei „greatest man in noise“, ypatingai paleidęs savo ilgus šviesius plaukus demonstratyviai karoti viso pasirodymo metu. Akių nesimatė, bet užtat matėsi kaip jis įjunko į kalną savo semplerių su tuzinu laidų. Pasirodo kad jis puikiai mezga noise kompozicijas tarsi koks šiaurės šalių voras ropodamas vis giliau į mūsų širdis ir protus. Pasirodymas sklandžiai „susivyniojo“ ir „išsiviniojo“ ir „lithuanian“ butelaitis buvo pasigriebtas tik pabaigus ir pergalingai atsilošus.
Atrodė kad jau visi patenkinti ir niekas nenustebintų daug mačiusių ir regėjusių klausytojų. Tačiau rusas MASSIVE EJACULATION sutrenkė baigiamąjį show, priversdamas siausti, kvatotis ir šaukti „aleliuja“. Senyvo ir kresno sudėjimo išsiplikinęs vyriokas apsivyniojo folga, vaikiškom sauskelnėm ir galybe maišelių, su šiuo sceninių „kostiumu“ tiesiai užsikorė ant stalo, kur dar mėtėsi keli butaforiniai sempleriai, vibratorius ir popieriaus gniutulai. Pasigirdus trankios fonogramos garsams (kažkoks core) jis sulodavo keletą frazių į mikrofoną ir tai pradžioje buvo tikrai nuotaikinga. Be to jis vieną po kitų viską mėtė nuo scenos palaipsniui nusirenginėdamas, kol liko tik su „šeimyniniais“. Galop fonograma dingo ir klounas pasimetė, publikos prašomas gyvo atlikimo, sudainavo dvieilį su potekste „drink some more“ ir susirinkęs likusį šlamštą į didelį šiukšlių maišą išsliūkino. Tikras anti-vartojimo pranašas, striptizo dvigalvis erelis. Jau įkaušusiai publikai jo pasirodymas atvėrė dar likusias „čiakras“ ir jie ėmė spardyti ir daužyti numestą jo „semplerį“, kiti svarstė ar pasiimti namo vibratorių bei spardė popieriaus gniutulus, paversdami šią pogrindinę sceną futbolo treniruočių kiemu. Toliau muzikiniu fonu (kaip ir tarp pasirodymų) vaišino tamsiosio muzikos mylėtoja Dietrich, nepamiršdama užleisti ir savo bedrapavardės Marlen. Vakarėlis tikrai pavyko, PERINEUM draugai kartu su leiblo frontmenu Arma sudainavo keletą gimtadienio salvių ir ėmėme skirstytis. Lendant iš rūsio viskas atrodė kaip renginio pratęsimas: ir apsnigę medžiai, ir konteineriuose besirausiantys bomžai, ir pats ex-„muzikinis kablys“, stovintis praeities ir ateities, pogrindžio ir stoties rajono laidininkas.
Komentarai