Naujas festivalis mieste – visada gera žinia. Pirmojo VDU džiazo festivalio programa buvo sudaryta tik iš Lietuvos atlikėjų pasirodymų; organizatoriai viename interviu sakė, kad galbūt tai taps išskirtiniu šio festivalio bruožu. Festivaliui pasirinktos erdvės – vienos patraukliausių Kaune. VDU didžioji salė ir radijo gamyklos patalpos suteikia renginiams truputį avangardo, kurio taip pasigendama jauno festivalio programoje. Ištaiginga VDU aula – netikėtas, bet taip pat puikus sprendimas.
Pirma festivalio diena, kaip įprasta savaitgalio festivaliams, ketvirtadienis. Pradėtas kamerinėje VDU auloje kartu su 12 žmonių Tomo Leiburo orkestru, kuris švelniomis smooth džiazo bangomis glostė negausiai susirinkusius klausytojus. Orkestras dar visai jaunas, susikūręs 2007 m. pavasarį, 2008 metų pavasario pabaigoje išleido pirmą savo albumą „Tarp skubančių traukinių“.
Sėdinčiam prie klavišų Tomui Leiburui it magui užtekdavo spragtelėti pirštais ir visas jo orkestras suskambdavo instrumentais ir balsais. Nors rašoma, kad orkestro muzika turėtų patraukti ir jaunimą ir vyresnes auditorijas, privilegijos ryškiai skirtos pastarosioms. Aštuntu dešimtmečiu kvepiantis muzikinis srautas apglėbiantis švelnų Ramunės Gaigalaitės vokalą universalus, bet konservatyvus. Ir nors aš raukiausi dėl tokios jauno festivalio pradžios, salė džiaugsmingai plojo po koncerto, o šventasis kabantis virš orkestro, matyt, irgi liko patenkintas.
Penktadienio programa žadėjo mušamųjų ansamblio „Giunter Percussion“ pasirodymą. Kiekvienam lietuviui besiskundžiančiam džiazo scenos stagnacija vertėtų išgirsti ir pamatyti šį pasirodymą. Įvairiais instrumentais nukrauta scena žadėjo ir spektaklį ir koncertą. Keturiese pradėję viena perkusija, kuo tik jie negrojo: John Cage kūrinį atliko skardinėmis, šaukštais, balsais ir stalu, vėliau ėmėsi dun dun, macumba, kongo, džiumbos ir kitų mušamųjų. Po šio pasirodymo, matyt, teisėta mušamaisiais vadinti ir karvių varpus. Kiekvienas instrumentas buvo maksimaliai išnaudotas, o muzikinių savybių įgavo net pačios instrumentų konstrukcijos ypatumai.
Charizmatiškasis Pavelas Giunteris publikos dėmesio nepaleido nė vienam kūriniui ir pradėjęs santūriai pristatinėdamas kūrinius, puikų pasirodymą baigė privertęs publiką dainuoti… na ir, galiausiai, ploti atsistojus.
Po prailgusios 20 minučių pertraukos ant scenos lipo Artūro Anusausko kvartetas. Kreipęsis į mus, kaip į studentų minią, labiausiai klasikinis iš klasikinių pradėjo koncertą kūriniu „Neda“. Muzikantai sklandžiai besiirdami klasikinio džiazo srove žaidė publikos jausmais, dėl ritmo varžėsi kontrabosas ir būgnai. Turbūt visuose Lietuvos džiazo festivaliuose grojęs kvartetas sudarytas iš ilgametę patirtį turinčių muzikantų. Štai bosistas savo instrumentu džiazą groja jau 20 metų. Muzikantai porą kartų žadėjo ilgai nelaikyti, nors žiūrovai į koncertą atėjo savo noru ir koncertui pasibaigus užpylė muzikantų darbą plojimų kibirais.
Trečioji ir paskutinė diena džiazo festivalio lankytojui prasidėjo spektakliu „Hello, Lemon“ pagal A. Baricco „Novečentą“. Pasakojimas apie vaiką praėjusio amžiaus pradžioje užaugusį laive buvo suvaidintas vieno aktoriaus Rimanto Pelakausko ir išgrotas trijų džiazo muzikantų: Sauliaus Šiaučiulio (klavišiniai), Vytauto Grubliausko (trimitas), Edmundo Federavičiaus (perkusija). Nors džiazo spektaklis ir skamba novatoriškai, viskas atrodė kaip geriausių tradicijų lietuviškas teatras: dramatiškas pusiau paklaikusio žmogaus monologas apie jūrą ir mamą, kurio pertraukas užpildo mįslingų veidų draugijos džiazas. Galiausiai, savo laive aktorius ir muzikantai išsikėlė „spinakerį“ iš klavišų ir toliau reikšmingais veidais vaikščiodami po sceną koncertų salėje skleidė dramą.
Paskutinis festivalio žingsnis, FUSEDMARC ir PIENO LAZERIŲ koncertas radijo gamykloje , iškart sukėlė deja vu, kuris savo ruožtu mus permetė į šokio festivalio uždarymą prieš mėnesį, toje pačioje vietoje. Tiesa, tada ten nebuvo PIENO LAZERIŲ ir ant laiptų nereikėjo laukti valandą. Koncerto publika šiltai priėmė FUSEDMARC, kurie nuo artimiausių šokėjų stovėjo gal per pusmetrį. Jei ne ta mažutė pakyla, atrodytų, kad ir atlikėjai ir muzikantai neišskiriamas vienis. Mistinių traškesių tėkme ir svaiginančiomis vizualizacijomis užliūliavę publiką, viduryje pasirodymo grupė nuo žemės ėmė kelti giliomis žemų garsų vibracijomis ir vienu metu jau atrodė, kad tuoj prasidės dubstep setas.
PIENO LAZERIAI ant scenos pasirodė netrukus, tačiau dabar atrodė, kad publika tuoj pati sulips ant scenos. Acid jazz muzikai dar daugiau energijos įdainavo Giedrė, neseniai kartu su Pabliku vėl grįžusi į grupę EMPTI. Ir nors visa tai skambėjo it praėję metai, šokėjai mėgavosi ir džiūgavo kartu su grupe keldami savo kumščius į orą. Šokiai prasidėjo nuo pirmos dainos.
Komentarai