Ežio inkubatorius – DJ

Niekam ne paslaptis, kad Vilniuj kas antras besidomintis muzika jaunuolis yra daugiau mažiau didžėjus. Kadangi pozicija už pulto, atrodo, garantuoja visuotinę meilę ir adoraciją, ir dar be to gali visiem pademonstruot savo nerealų-unikalų muzikinį skonį, šitas užsiėmimas atrodo labai patrauklus. Bet neapsigauk, naivuoli! Ne tas diskžokėjus geras, kuris kiekvienąkart per tūsą iškart nusirengia ir beveik nuogas groja, ar jau degindamas aparatūrą bando publikai plėšydamas ausis apie save priminti, ne – geras tas didžėjus, kuris pirštų mikliu darbu net ofiso Kalėdų žiburėly, kur etatų mažinimas neseniai paskelbtas buvo, ant danceflooro geba sėkmingai visus sukviesti ir dar neaiškių, bet naudingų numerių namo parsinešti. Maždaug apie tai ir buvo Ežio Muzikos – DJ workshopas.

Nors girdėjau, kad vėlesniuose workshopuose atsirado ir toks malonus stebuklas kaip mergaitės DJs, bet pirmam raunde buvo tik vaikinai. Visi, aišku, groja skirtingus dalykus skirtingais būdais ir su skirtinga aparatūra. Skiriasi ir patirtis – kas jau groja klubuose, kas „ai šiaip turi draugelį kuris ten turi priėjimą prie aparatūros“, kas dirba kažkokiose garso firmose ir taip toliau ir panašiai. Aišku, kažkas groja vinilais, o kažkas – iš kompaktų.

Workshopo vadovas, dėstytojas ir sensėjus DJ Evermean neįsitraukė į šitą pačią svarbiausią, jau epine tapusią diskusiją. Jis iškart net neklaustas deklaravo, kad groja griežtai tik iš plokštelių ir kitiems tą patį pataria, nes kompaktai, pasak jo, yra cheating: negroji rankomis, o tik spaudinėji mygtukus, nėra to jausmo sukant vinilą ir taip toliau ir panašiai. Atmetus ideologinius plokštelių vs. CD debatus iškilo kita problema: tiems, kurie iš kompaktų jau mokėjo groti visai neblogai, buvo gan sunku pereiti prie vinilų ir viską vėl pradėti mokytis nuo pradžių. Bet dauguma, atrodo, prasilaužė pro savo mentalines užkardas.

Misteris Evermean workshopą pradėjo nuo pačių pagrindų – laidelių sujunginėjimo. Dalyviai nelabai susidomėję aiškinosi, kas jungiasi kur, bet užtat galima buvo matyti aiškų entuziazmą išbandyti patefonus. Pradėjus jais grot pasimatė skirtumai – kai kas praktiškai visai nemokėjo elgtis su plokštelėm, o kiti sau smagiai vyniojo melodiją su gražiais perėjimais ir visokiais efektukais.

Po truputį visi susipažino ir susidraugavo. Į vienas kitam padedančius ar kažką aiškinančius ir demonstruojančius vaikinus workshopo vadas Evermeanas greitai žiūrėjo jau vos ne su tėvišku pasididžiavimu ir švelnumu: „I really like seeing them teaching each other“. Jau buvo galima braukti ašarą.