Visa apšerkšniję. Juodi paukščiai šokinėja ant baltų medžių. Kuria minimalistinį meną. Norisi atlaidžiai atsilošus žiūrėt į juos, o ne į word‘ą. Bet ant stalo gulinėja žiemiškai šviesi Jerome K. Jerome knyga. Reikalauja žodžio. Mąstau, kad jai apibūdinti galima kaip „neišvengiamą“. Nes yra tokių dalykų, kurie tiesiog privalo nutikti gyvenime. Sunku nuo jų išsisukti. Tai – pirmas bučinys, persikraustymas, supratimas, kad viskas baigsis ir, žinoma, „Trise valtimi (neskaitant šuns)“.
Pastarąjį „nutikimą“ galima įrašyti į privalomų knygų subkategoriją. Čia dar įtelpa ir „Pienių vynas“, ir „Knyga apie San Mikelę“. Kada nors sudarysiu pilną sąrašą. Bet kol kas…
Knyga išleista jau 1889 metais. Tačiau ji visai nesendama, su tam tikru anglišku orumu atkeliavo iki šiandienos. Be mažų, dekoratyvių, laikmečio pasikeitimą nurodančių buitinių smulkmenų branduolys lieka artimas ir aktualus. Na, žinoma, mąstote Jūs, tą patį galima pasakyti apie bet kurią knygą, kurioje veikia dvikojai humanoidai. Bet čia jie – gyvi.
Nėra daug rašytojų, kurie sugeba perteikti tokius tikroviškus personažų paveikslus kaip Jerome K. Jerome. Jis ir pats knygos pratarmėje visai nesikuklindamas pastebi, kad „nieko dar nebuvo sukurta, kas būtų taip beviltiškai ir nepataisomai tikra“. Kaip atsiranda tas tikrumas ir, kas turbūt Jums rūpi labiausiai, kodėl jis reikalingas. Galima ginčytis dėl to, kada esame tikriausi. Gal tada, kai dramatiškai grąžome rankas, ar kai susikaupę kuriame naujas filosofines sistemas, paaiškinančias, kodėl geriau miegoti iki pietų, o ne apyaušrio… Bent jau didžiausios įtampos momentai mėgsta būti afišuojami kaip labiausiai tinkami apibūdinant žmogiškojo buvimo kasdienybę. Iš tiesų paprastą dieną patys esame paprasti. Kliūname lipdami laiptais, pamirštame raktus, išbarstome centus, supainiojame veidus. Iš šalies pažiūrėjus esame tokie juokingi, nuolat įsiveliantys į kurioziškas situacijas… Būtent dėl to Jerome K. Jerome personažai, kurie atrodo negrabūs, ne itin logiški – mums tokie savi.
Romano pasakotojas su švelnia pašaipa piešia bičiulių portretus, taikliai pamini kasdienes dogmas (tokias kaip užvirti nenorintys arbatinukai, susipainiojančios virvės, pakavimo dėsniams nepasiduodantys lagaminai, klaidingos orų prognozės)… Jautiesi esąs visai šalia. O tai toks malonus jausmas. Skaitydama nuleidžiu ranką nuo sofos ir beveik tikiu, kad paliesiu upės vandenį (tiek to, aplink trainiojasi tik katė).
Knygoje seni draugai, Dži, Haris, Džordžas ir nieko nepaisantis šėtonas švelnučio foksterjero kailyje, Monmorensis – pasitikėdami savo proto šviesa išsiruošia į romantišką dviejų savaičių kelionę Temze. Iškart galima pasakyti, kad savo simpatijas atiduodu Monmorensiui. Ne tik dėl to, kad gyvūnai kartais atrodo daug racionalesni už mus, bet, na šiaip dėl kažkokios universalios simpatijos mažiems chuliganams…
„Monmorensio gyvenimo idealas – painiotis visiems po kojų ir klausytis į jį svaidomų keiksmų. Kai jam pasiseka įsisprausti ten, kur jis visiškai nereikalingas, visiems įkyrėti, įsiutinti žmones ir gauti per galvą kuo papuola, tada jis jaučia, kad diena praėjo ne tuščiai“ 48 p.
Ant puikaus humoro gijos veriamas pasakojimas – vienas malonumas. Pro akis slenkant geografiškai, istoriškai ir sentimentaliai aprašomiems Anglijos peizažams galima puikiai pailsėti. Ir ne tik – humoro prizmė atsiskleidžia kaip patikimiausias būdas vertinti šį pasaulį.
„Tvenkinys žemiau Stendfordo pylimo, tuoj už šliuzo, gera vieta nusiskandinti. Apatinė srovė labai stipri, ir jeigu tik į ją pakliūsi – viskas baigta. Vieta, kur besimaudydami nuskendo du žmonės, pažymėta obelisku. Obelisko laipteliai dabar paprastai atstoja trampliną jauniems vyrukams, kurie nori įsitikinti, ar čia tikrai pavojinga.“ 224 p.
Visos nesėkmės, kurios paprastai atrodo neįtikėtino masto katastrofomis, gali būti vertinamos su šypsena. Tol, kol žmogus geba juoktis (ypač iš savęs), tol jis nėra pražuvęs. Jei valtis, kurioje sėdime apsivers dėl užsižiopsojusio irkluotojo, ar gremėzdiško keleivio – nebūtina sunėrus rankas oriai nuskęsti. Juokas turbūt yra įspūdingiausias gyvenimo pamėtėtas gelbėjimosi plaustas. Juoktis yra tas pats, kas nepasiduoti. Tik dėl pasakotojo polinkio į humorą, švelnios pašaipos – trijų draugų kelionė upe nevirsta katastrofų trileriu… Panašią Jerome K. Jerome taktiką jaučiu ir kitoje jo knygoje, „Kaip mes rašėme romaną“, tik ji gal kiek daugiau moralizuojanti. Humanistiška taip sakant.
Manau, kad „Trise valtimi (neskaitant šuns)“ yra geras vitaminas kiekvienam, kiek pavargusiam nuo žiemos, darbo, skubėjimo. Bet kokia gyvenimo kelionė (net jei tik nusipirkti pieno kavai) gali būti lengva ir maloni, jei į ją išsiruošiama gerai nusiteikus.
„tegu tavo gyvenimo laivas būna lengvas, tegu jame esti tik tai, kas būtina: jaukus namas, paprasti malonumai, vienas ar du draugai, verti šio vardo, tas, ką tu myli ir kas myli tave, katė, šuo, pora pypkių, tiek, kiek reikia, valgio ir apdaro ir truputis daugiau negu reikia gėrimo, nes troškulys – pavojingas dalykas“ 32 p.
„Trise valtimi (neskaitant šuns)“ Jerome K. Jerome (iš anglų kalbos vertė Elena Kuosaitė-Jašinskienė). Vilnius: Vaga, 2008. – 240 p.
Komentarai