Kažkada buvo pasaulis, kuriame žinotas liūto vardas, bet nežinota, koks tai žvėris. Pasaulis, kuriame žinoti pelikano, tigro, begemoto vardai, bet neturėta jokio aiškaus nutuokimo, kas tai per būtybės. Jos buvo tiek pat realios kaip drakonai, vienaragiai, kentaurai…
Tas pasaulis yra mūsiškis. Tik visas jo fantastiškumas ir didingas gebėjimas įgauti bet kokias formas nustumtas mūsų racionalaus žinojimo, kas yra kas.
Šiandien viskas paaiškinama. Net kiek neįdomu. Dėl to netrūksta su švelnu pavydu žvelgiančių į tamsiuosius laikus, kur pasaulis buvo nepalyginamai platesnis. Ten žodis turėjo magišką galią – visokie sutvėrimai gimė ir egzistavo vien pasakojimuose. Vaizduotės kūriniai gebėjo sukibti su realiais peizažais taip pat tvirtai, kaip bet kokia eilinė lapė ar karkvabalis.
Vieno įspūdingiausių XX amžiaus rašytojų parengtas būtybių rinkinys kiek primena senuosius bestiariumus, kuriuose realūs žvėrys enciklopediškai rikiuodavosi kartu su pramanytais. „Pramanytų būtybių knyga“ atsiskleidžia kaip ilgesingas noras patikėti stebukliniu pasauliu.
Čia vietą randa Mantikoras, Lamijos, Feniksas, Pantera, Rutuliniai gyvūnai, Dangiškasis elnias, Swedenborgo angelai ir demonai, įspūdingiausi rašytojų kūriniai (C. S. Lewis, F. Kafka) bei galybė kitų.
J. L. Borges su padėjėjais atrinko Azijos, Europos, Amerikos žmonių vaizduotės pagimdytas būtybes, pateikė verstinius jų aprašus, ar parengė juos patys. Bet sąrašas nėra baigtinis, ir, tiesą sakant, sunku įsivaizduoti jį tokį.
„Pramanytų būtybių knyga“, kurioje susimaišo tikra ir išgalvota gali būti priimama ne tik kaip pratybos fantazijai, ar mistinio pasaulio vadovėlis. Ji užduoda klausimą, kurį mūsų visažiniais laikais kelti nėra labai padoru. Ar tai, ką mes manome žinantys taip pat nėra tokia pat konvencija kaip, tarkime, Cerberis. Pasitikime savo akimis, manomės pažįstą žvaigždynus dėl to, kad spalvomis trykštančios Hablo kosminio teleskopo nuotraukos leidžia į juos pažiūrėti iš arčiau. Bet ar tikrai? Tai, ką regime nėra tai, kas yra. J. L. Borges vienoje iš „Pramanytų būtybių knygos“ pratarmių rašo, kad į šią knygą kiekvienas gali įtraukti ir save, ir visą visatą apskritai… Dramatizmu šiek tiek dvelkia Šekspyro mintis, kad esame sapnas. O kodėl gi ne? Nors akimirkai į mąstymą įsileidus dvejonę, kruopščiai suręstas ir nepaprastai logiškas pasaulio modelis subyra į smulkias daleles. Bet tame nėra nieko blogo – galima kruopščiai jį sudėti iš naujo. Kaip tokioje Izaijo knygoje sakoma, „štai aš kuriu naują dangų ir naują žemę. O to, kas buvo, niekas neatsimins, nei į galvą niekam nebeateis“ (Iz 65,17).
J. L. Borges rinktinė nėra šio pasaulio kritika, taip pat jos nereikia suvokti ir kaip betikslės ar dekoratyvios (nors ir labai norisi prie kiekvieno aprašo nupiešti iliustraciją. Ak – ta modernybę persmelkęs noras matyti). Nusprendėme, kad saulė nesisuka apie pasaulį (ačiū tau, Mikalojau), bet tai dar nereiškia, kad viską apie jį žinome. Nebūtinai mus turi užpulti seilėti ateiviai, ar grėsmingi mutantai vabzdžiai, virusai, nebūtinai pavirsime zombiais – populiarioji kultūra isteriškai visko bijo ir mėgaujasi savo baime. Juk kas yra televizijos kuriami demonai, jei ne kiek vulgaresnės Marko-Poliškos pastangos atrasti, tai, kas dar nematyta.
Kaip bebuvę, tie, kurių nepažįstame, ir nežinome, ar jie egzistuoja (bet norime, kad egzistuotų) nebūtinai bus priešiški. Pavyzdžiui:
Tušo beždžionė
Šis gyvūnas, paplitęs šiauriniuose regionuose, yra kokių keturių ar penkių colių ilgio, ryškiai raudonomis akimis ir juodu kaip degutas, švelniu kaip šilkas ir minkštu kaip pagalvė kailiu. Jis išsiskiria keistu instinktu – potraukiu tušui. Vos tik žmogus sėda rašyti, beždžionė įsitaiso šalia, uždeda priekinę leteną ant kitos, sukryžiuoja kojas ir kantriai laukia, kada šis baigs rašyti. Tada išgeria tušo likutį, pritūpia ant užpakalinių kojų, atsilošia atgal, rami ir patenkinta.
Wang Tai-Hai 1791 (132 psl).
„Pramanytų būtybių knyga“ Jorge LuisBorges (iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis).
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008. – 176 p.
Komentarai