Dailininkų sąjungos galerija Kaune „Meno parkas“ kartu su partneriais Portugalijos Porto mieste stojo į kovą su meno centralizacija sostinėje ir inicijavo projektą „Meno migracija. Peržengiant periferiškumą“. Projekto tikslas – rūpintis meno sklaida vadinamuose periferiniuose regionuose, skatinti juos aktualizuoti šiuolaikinį meną ir diskutuoti apie kultūrinį bendradarbiavimą tarp Europos šalių.
Projektas prasidėjo Kaune surengta paroda „RedLine. Where are the Borders“, vėliau parodos ir konferencijos buvo tęsiamos Prancūzijoje, Lenkijoje, Italijoje. Gruodžio mėnesį Kaune bus pristatomas projekto katalogas.
Apie projekto „Meno migracija. Peržengiant periferiškumą“ svarbą, raidą ir organizacines problemas kalbamės su galerijos „Meno parkas“ direktoriumi Arvydu Žalpiu.
Projekto aprašyme minimas siekis skatinti regionus „atsiverti“ šiuolaikinio meno idėjoms ir diskutuoti apie kultūrinį bendradarbiavimą. Kaip praktikoje vyksta šių idėjų įgyvendinimas?
Idėjos esmė yra ta, kad kurios šalies pavyzdį pasirinktume – Lietuvą, Portugaliją, Prancūziją ar kitą – dažniausiai visi esminiai, stambiausi renginiai sukoncentruoti tos šalies centre, tai yra, sostinėje arba didžiausiuose miestuose. Kaunas ir Porto – savo šalių antrieji ir dideli miestai, bet jie susiduria su minėta problema, kad viskas vyksta sostinėse. Mūsų projekto metu ir stengiamasi kalbėti, kaip būtų galima „išcentruoti“, paskleisti kultūrinius projektus visur.
Mūsų diskusijos, parodos ir kiti renginiai bando sulaužyti tą tradiciją, o ir daugelio mintyse susiformavusį stereotipą, apie kultūros įvykius – kokie vyksta sostinėje, o kokie „provincijoje“. Diskusijose dalyvauja tiek projekto menininkai, tiek oficialių institucijų atstovai (pavyzdžiui, Portugalijos ambasadorius António Tânger Corrêa, Kauno miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas, projektų kuratorė Jovita Jociuvienė ir kiti), tiek ir visuomenės nariai.
Kokius galimus problemų sprendimo būdus aptarėte?
Diskutuojama buvo apie tai, kad miestų savivaldybės daugiau dėmesio ir paramos (tiek organizacinės, tiek politinės) turėtų skirti tam, kad suintensyvintų tarptautinių kultūros renginių organizavimą už sostinių ribų. Tai visais aspektais naudinga miestams. Dažnai informacijos stoka iš aukščiausių oficialių kultūros institucijų uždaro galimybes tiek tų miestų menininkams, tiek kūrybinėms institucijoms dalyvauti „prestižiniuose“ kultūros renginiuose, kurie vyksta sostinėse. Turėtų būti kardinaliai keičiama nuomonė dėl pagrindinių kultūros renginių koncentravimo sostinėse.
Žinoma, tam ir kitų miestų savivaldybės turėtų keisti požiūrį į kultūrą apskritai, turėti noro ir ambicijų būti deramu kultūros ar meno įvykių miestu.
Ar didelį atotrūkį (meno išsivystymo, domėjimosi menu, požiūrio į kultūras) pastebite mažesnius miestus lygindami su sostine?
Nematau didelio atotrūkio tarp meno išsivystymo ar domėjimosi menu mažesniuose miestuose. Puikus pavyzdys – Zarasai – Lietuvos kultūros sostinė 2008. Šis Vilniaus miesto savivaldybės projektas – tai jau mažas žingsnis į priekį. Bet, vėl gi, lėšos, skelbiant tokio pobūdžio konkursus, gana juokingos. Visiškai skirtingas įvairių projektų finansavimas sostinėse ir ne sostinėse yra akivaizdus.
Kodėl periferijų kultūra nėra pakankamai įvertinama?
Nesakau, kad periferijų kultūra nėra pakankamai įvertinama. Tiesiog reikia keisti požiūrį ir „auklėti“ tiek atsakingas institucijas, tiek visuomenę, jog skirstymas – kultūra periferijoje ir ne – yra absoliučiai klaidingas.
Kas tai yra jūsų skatinama meno migracija?
„Meno migracija“ – nevaržomas kūrybinių institucijų ir pačių kūrėjų bendradarbiavimas, kultūros srautų mainai, didžiulis edukacinis reiškinys. Tai suartina ne tik menininkus iš įvairių šalių, bet padeda užpildyti daugybę kultūrinės informacijos spragų.
Ką eksponavote parodose „RedLine. Where are the Borders“ ir „Kataunas“?
„RedLine“ parodoje buvo pristatyta įvairių meno žanrų kūriniai – fotografija, video darbai, architektų projektai. Dalyvavo menininkai iš Lietuvos, Portugalijos, Estijos, Lenkijos, Prancūzijos. Visų dalyvių darbai buvo įdomūs, bet itin didelį susidomėjimą sukėlė José Carlos Teixeira (Portugalija) ir Patricijos Gilytės (Lietuva) video darbai.
José Carlos Teixeira pristatė garso projektą „O kas tau yra siena, riba?“, kuriame demonstruojama šešiasdešimt trumpų interviu su žmonėmis iš skirtingų Europos šalių. Kiekvienas jų savo gimtąja kalba atsako į klausimą „O kas tau yra siena, riba?“, taip atskleisdamas savo nuomonę apie psichologinius, politinius ar socialinius klausimus.
Video instaliacijoje „23 valandos“ ribas, skiriančias du žmones, simbolizuoja kalba. Jie pasakoja savo gyvenimo istorijas, tačiau juos skiria tai, kad jie kalba skirtingomis kalbomis, kurių kitas žmogus negali suprasti. Šis projektas atspindi kalbos, kaip svarbiausio bendravimo įrankio, reikšmę.
Patricijos Gilytės pristatyta video poema „Anykščių Šilelis“ – tai menininkės įgyvendinamo projekto „Lietuvis negali be miško“ sudėtinė dalis, kuri gali būti eksponuojama savarankiškai, bet gali būti rodoma šalia sieninio kilimo, kuriame suaustas Antano Baranausko teksto lietuvių ir vokiečių kalbomis darinys. Visą instaliaciją, tikimės, Lietuvos žiūrovai pamatys Kaune šių metų pabaigoje.
„Katauno“ parodoje taip pat buvo fotografijos, video darbų, tekstilės, instaliacijų. Visi autoriai stengėsi iškelti daugiau ar mažiau aktualias socialines, kultūrines problemas, žmogaus asmeninius išgyvenimus šiame laikmetyje ir šioje visuomenėje.
Rengėte konferencijas Prancūzijoje ir Lenkijoje, bendradarbiavote su Italijos menininkais. Kokius skirtumus pastebėjote šias šalis lygindami su Lietuva?
Įvairių šalių menininkai susiduria su panašiomis problemomis kaip ir Lietuvos menininkai. Galbūt Vakarų šalyse šiek teik geresnis valdžios institucijų požiūris. Apskritai, požiūris į kultūrą tenai kitoks. Nors visur jaučiamas lėšų stygius kultūrai, bet Vakaruose bent pačių kultūros „taškų“ – ekspozicinių erdvių, plotų, galerijų – yra žymiai dagiau nei pas mus. Senos gamyklos, fabrikai, sandėliai, atiduodami menininkams ar meno institucijoms. To Lietuvoje nėra. Ką jau kalbėti, jeigu net Kaunas – antras Lietuvos miestas – neturi savo parodų erdvės.
Lietuvoje visiškai mirusi ir „rezidencijų“ menininkams programa. Tenai net maži miesteliai turi rezidencijas – miesto išlaikomas studijas, į kurias gali kandidatuoti menininkai iš visų šalių.
Kokį šiuolaikinį Lietuvos meną pristatote užsienio šalyse?
Projekto metu pristatėme beveik visų sričių menininkų darbus: video darbų, instaliacijų, tekstilės, fotografijos, skaitmeninės grafikos ir kitų.
Atranka darbams buvo vykdoma pagal parodų kuratorių idėjas. Pagrindinės idėjos – autoriaus gebėjimas per meno kūrinius atskleisti šiandieninio Lietuvos gyvenimo aktualijas, parodyti kultūrą, kultūros tradicijas, pristatyti meno mokyklą.
Kokių atsiliepimų iš užsienio šalių atstovų (tiek projekto bendradarbių, tiek auditorijos) išgirdote?
Atsiliepimai ir atskirų lankytojų, ir spaudos puslapiuose apie mūsų projektą tikrai geri.
Su kokiomis problemomis, netikėtumais susiduria projekto organizatoriai?
Pagrindinės problemos, kaip ir daugumos rengėjų, vėlgi yra lėšų stoka. Šiandien „periferijų kultūra“ dažnai priskiriama kitokiai kategorijai nei centrinių miestų kultūra, nors daugelis renginių periferijose profesionalumo lygiu žymiai geresni, tik trūksta masinės informacijos ir institucijų dėmesio.
Ko išmoko projektas?
Ko išmoko projektas? Daugiausia – bendrauti plačiąja prasme, skleisti informaciją apie meną, realizuoti menininkų idėjas. Lietuvai toks projektas reikalingas. Tai mūsų kultūros, meno sklaida, švietimas ir aktyvesnė integracija.
Gruodžio mėnesį bus pristatomas projekto katalogas. Kokia forma ir kas jame vaizduojama?
Tai bus ir knyga (spausdintas leidinys), ir video medžiaga su siužetais iš projekto renginių. Lankytojai galės įsigyti tuos leidinius (katalogą ir DVD) kaip ir visus galerijos „Meno parkas“ leidinius. Visa informacija bus patalpinta mūsų elektroniniuose naujienlaikraščiuose ir tinklapyje: www.menoparkas.lt
2008 metai Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu paskelbti Europos kultūrų dialogo metais. Europos kultūrų dialogo metų (2008) nacionalinis projektas yra iš dalies remiamas Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdant iniciatyvą Europos kultūrų dialogo metai 2008. Lietuvoje Europos kultūrų dialogo metų (2008) įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Tarptautinių kultūros programų centras. Ši publikacija atspindi tik autoriaus nuomonę ir Europos Komisija neprisiima atsakomybės už joje pateikiamos informacijos turinį.
Komentarai