Darbininkai, skubantys iš Lumière‘ų fabriko. Tarp praeivių kojų šmirinėjantis baltas šuo. Kadre pasirodantis dviratininkas, karieta. La Ciotat stotis, traukinys, perono keleiviai, dirstelintys į kamerą. Šiaurinė Nanooko šalis, atviros eskimų akys, žvelgiančios į objektyvą. Tikrovė kadro rėmuose, tikrovė už jų. Idiliška dokumentinio kino pradžia.
O kokia dokumentika šiandien, kai suabejojama pačia tikrove, kai, anot rimtų dėdžių, tėra, Tikrovės liekana. Ar apskritai prasminga kalbėti apie skirtis, slenksčius, ribas tarp dokumentinio ir vaidybinio kino? Kokių temų, problemų imasi dabarties dokai? Į panašius ir daugybę kitų klausimų bandys (tikiuosi) atsakyti penktasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (gruodžio 5–14 d., kino centras „Skalvija“). Pagrindinė programa, specialioji (šį kartą skirta ne vieno kurio nors režisieriaus filmų retrospektyvai, o temai „Šeima šiandien“), lietuviškų premjerų programa ir, žinoma, naujovė – konkursinė programa, po kurios paaiškės trys geriausi Baltijos šalių dokumentiniai filmai – taip atrodo šių metų VDFF.
Pirma diena
Prieš festivalio atidarymą – režisierių Antoine Cattin ir Pavelo Kostomarovo atviras žvilgsnis į vienos daugiavaikės šeimos gyvenimą juostoje „Motina“. Tai specialiosios programos, anot organizatorių, atsiradusios dėl pavasarį Lietuvoje kilusių diskusijų šeimos koncepcijos tema, filmas. Devyni vaikai ir jų motina Liuba, savo gyvenimo vargus (nes šviesių dienų ji nebeprisimena, o gal jų ir nebuvo) pasakojanti Rusijos lygumomis kažin kur riedančiame traukinyje. Pasakojimą keičia scenos iš kasdieninio šeimos gyvenimo: darbai fermoje, vaikų pamokos (daugybos lentelės kalimas), mažųjų pirmosios dienos mokykloje, šeimos tarpusavio bendravimas, po keiksmažodžių ir kartais šiurkščių žodžių lavina visgi slepiantis tikrą rūpestį ir meilę. Motiniškos Liubos meilės užtenka ir mažam kaimynų berniukui Sašai. „Sueis dešimt metų ir jis pats pabėgs nuo savo motinos“ – panašius žodžius ištaria Liuba, kartu prisimindama savo vaikystę, nuolat geriančią motiną, pas kaimynus praleistas naktis, dieną, kai motina ją tiesiog pardavė už butelį degtinės. Pabaigoje traukinys pasiekia tikslą. Stoties perone Liuba ieško iš kalėjimo (bent jau taip leidžiama suprasti) išėjusio sūnaus. Akys seka sprunkantį sūnų (nors jo mes nematome), keiksmai ir kvietimai susilieja į neviltį. Desperatiškas, graudus finalas – ir viskas tikra, nesuvaidinta. Bent jau norėtųsi taip tikėti.
Audrius Stonys teigia, jog jo paskutiniųjų filmų tema – laikas. Po „Varpo“, kuriame laiko pojūtis gimė iš vandens metaforos ir senų archyvinių kadrų, šį kartą režisierius laiką akcentuoja radikaliai – juostą „Keturi žingsniai“ dalindamas į keturias dalis – 1961, 1972, 1983, 2007. Jas jungia – vestuvės, įrėmina – žodžiai iš Kristijono Donelaičio „Metų“: „Ak Adom! tu pirms žmogau išdykusio svieto / Tu su savo Ieva, sode pavasarį švęsdams / Ir gėrybes uždraustas slaptoms paragaudams, / Sau ir mums nabagėliams daug padarei vargelių“. Liūdna Audriui Stoniui dėl prabėgančio laiko, besikeičiančių tradicijų ir vertybių, nors stebėdamas lietuviškų vestuvių pasilinksminimus, supranti – ne tiek toli ir nueita. Tik šių dienų nuotaka (ir nuotaika) liūdnesnė. Atvirai kalbant, kol kas dar nežinau, kaip vertinti šį kūrinį. Kaip dokumentą apie vestuvių papročius (žinoma, toks supaprastinimas iš esmės neteisingas), kaip laiko refleksiją, kaip žmogaus laikinumo šiame pasaulyje apmąstymą. Akivaizdu tik tas, jog keičiasi Audriaus Stonio kino kalba – nuo vizualiai ekspresyvesnių ankstyvųjų juostų „Skrajojimai mėlyname lauke“, „Uostas“, „Viena“ iki asketiško, taupaus stiliaus „Varpo“. Tačiau visose juostose, kaip didžiausia režisieriaus vertybė, išlieka poetinis žvilgsnis. Tuo jo filmai, manau, gražūs ir stiprūs.
Antra diena
Algirdo Tarvydo juostoje „Nidos ekspresija“ jokios ekspresijos nėra. Stebuklingo daikčiuko vardu Kinas – taip pat. Yra gražūs vasariški pajūrio vaizdai ir tarptautinio dailininkų plenero Nidoje dalyviai, kūrėjo užfiksuoti skaitmenine kamera – paprastai, per paprastai, buitiškai. Neabejotinai kada nors, vieną sekmadienio popietę, filmą-reportažą parodys LTV2. Ten, matyt, ir yra jo vieta. Kita vertus, kai kurie televiziniai dokumentiniai filmai savo kino kalbos meistriškumu ir galimybėmis pastarąją juostą gerokai pralenkia. Iš tiesų ar nebūtų buvę įdomiau ir naudingiau papasakoti apie pabaigoje tik puse lūpų paminimus pirmųjų Nidos plenerų dalyvius ir jų paveikslus, anot savim patenkinto balso už kadro, šiandien vertus milijonų.
Pabaigai, kad būtų linksmiau (nes nieko daugiau apie šį filmą ir nebepasakysi), suminėsiu kūrėjų rašytuose titruose pasitaikiusias absurdiškas klaidas: žiurovas, remėjas, peisažas; visiškas šalutinių sakinių neskyrimas. Baisu!
Dono upe plaukianti balta cerkvė – jau savaime įspūdingas reginys („Bažnyčia atvyks vakarėjant“). Galėjo ji sau plaukt toliau, o latvių režisierius Andris Mizišs tiesiog filmuot iš tolo šį sakralų vaizdelį. Bet kūrėjas sumano prisijungti prie tėvo Genadijaus ir jo padėjėjų. Beplaukiant baigiasi degalai, barža su cerkve užstringa krante, prasideda ilgos laukimo dienos. Atklysta maldininkai, vieną dieną ateina dailininkas su drauge, kurią tėvas Genadijus pavadina (apšaukia) netikinčia, stabmelde, mat ji myli viską – žmones, gamtą, nes tiki kiekviename žmoguje esančiu Dievu. Keistas šventikas, jo žodžiai apie tikėjimą dažnai prasilenkia su Šventuoju Raštu, su Kristaus mokymu. Gaila, daugiau dėmesio tėvo figūrai, savitai jo filosofijai vietos filme neskiriama. Plūduriuoja juosta, neapsispręsdama, apie ką ji – apie upe nuo 1905 m. plaukiojančią bažnyčią ar apie šventiką ir jo brigadą. Ir vis tiek – kažką ramaus ir teigiamo ji turi. Poeziją? Tarkim.
Vladimiras Nabokovas pasakė: „Genijus – tai afrikietis, įsivaizduojantis sniegą“. Nežinia, ką įsivaizdavo penkiametės Marlos tėvai, įsukę savo vaiką į meno ir verslo pasaulį. Klausimas, ar Marla yra vunderkindas ar visgi paveikslus nutapė/pakoregavo mažylės tėvas – filmo pabaigoje nebe toks ir svarbus. Bet koks atsakymas virstų dar viena mistifikacija, viena iš versijų. „Tai nutapė mano vaikas“ – tiesos ir melo kategorijų bei jų reliatyvumo apoteozė. „Kiekvienas menas yra melas“, – kažkas filme ištaria banalius, bet iš dalies teisingus žodžius. Netgi šis Amir Bel-Lev filmas tėra melas. Kuriuo melu tikėti kaip vienintele tiesa – spręsti pačiam žiūrovui (ū ilgoji!).
1835 m. Pierre Rivière nužudė savo motiną, seserį ir brolį. 1973 m. filosofas Michel Foucault surankiojo dokumentus – dienoraščius, teismo protokolus, tardymų medžiagą – ir parašė apie žudiką knygą. 1975 m. prancūzų režisierius René Allio, remdamasis Foucault knyga, pastatė filmą „Aš, Pierre Rivière, paskerdęs savo motiną, seserį ir brolį“. Po 32 metų kitas prancūzų režisierius, dokumentininkas Nicolas Philibert, buvęs Allio asistentu, grįžta į Normandiją, kur 8-ajame deš. ir buvo sukurtas filmas. Sugrįžta, kad patvirtintų neginčijamą kino galią keisti žmonių likimus: neprofesionalūs aktoriai, paprasti valstiečiai patyrė ir iki šiandien išsaugojo kino gimimo prieš akis prisiminimą. „Sugrįžimas į Normandiją“ – rafinuotos formos filmas, savyje talpinantis tuntą minčių ir refleksijų – apie žmogaus ir kino prigimtį, apie asmenišką kino išgyvenimą, šiandieninę nusikaltimo ir bausmės sampratą, galiausiai – pačius artimiausius žmones: tave, mane, jus. Malonu, kai dar sugebama nustebinti. Neabejotinai, vienas stipriausių festivalio filmų.
Trečia diena
„Tėvo muzika“ – asmeniškas ir jaudinantis (bent jau su intencija tai daryti) režisieriaus Igor Heitzmann (sūnaus) filmas apie tėvą, garsų dirigentą Otmarą Suitnerį, dvi jo žmonas, muziką ir iš praeities atklystantį klaidų ir nuoskaudų aidą. Klasikinės muzikos fone tarpstanti tėvo ir sūnaus santykių studija tos muzikos galiausiai ir pribaigiama – ir turinio, ir formos atžvilgiu.
Kino eksperimentas, virtęs realybe už ekrano. Oksanos Burajos trumpametražis filmas „Išpažintis“, turėjęs apmąstyti, žaisti tikrovės ir fikcijos plotmėmis, demaskuoti patį dokumentikos žanrą, po kelių tikrai sudominusių minučių išnyko iš ekrano. Kaip aukščiausio ir kerštingo dokumentinio Dievo pirštu pamojus. Visame pastate dingusi elektra kino salėje susirinkusius žiūrovus realybę privertė išgyventi kaip daug linksmesnį dalyką. Tiesioginė tikrovės inversija į kiną vieną juostos herojų, išeinantį iš neįvykusio seanso, privertė ištarti: „Genialu!“. O kad skriaudos būtų ištaisytos, „Išpažintis“ bus parodyta šeštadienį, gruodžio 13 dieną, 13 val. Nueikite, manau, bus įdomu.
Lietuva, kaip jau minėjau, konkursinei programai pateikė keturis filmus. Du iš jų buvo parodyti šiandien – Tomo Tamošaičio „Ispanų kalba suaugusiems“ ir Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“. Abiejų filmų premjeros jau įvyko. Abu filmai verti dėmesio. Gyvas, subtilus (animacija, muzika) ir kartu temperamentingas (herojė Marija Antonija) Tamošaičio debiutas ir asmeniška, o kartu ir universali Beinoriūtės juostos istorija. Skirtingi filmai, tęsiantys pačias geriausias lietuvių dokumentinio kino tradicijas ir, svarbiausia, ieškantys: naujų raiškos formų, naujų geografinių platumų.
Juraj Lehotský „Aklą meilę“ žiūrėjau kaip vaidybinį filmą-almanachą apie akluosius, jų meilę bei jos paieškas. Keturios skirtingos istorijos, rodos, mažai ką bendra turi su dokumentiniu žanru. Savotiškas post-neo-realizmas. Dokumentiniame kine tiesiog nemėgstu suvaidintų ir aiškiai padiktuotų situacijų, nors, kita vertus, kartais suprantu jų būtinybę šiame žanre. Kaip rasti tą aukso viduriuką?
Tas pats Nabokovas kvailyste laikė klausimą: „Ką autorius tuo nori pasakyti?“, bet vis tiek norėtųsi jį užduoti jaunai režisierei Silvijai Vilkaitei, festivaliui pateikusiai juostą „Savaitgalis neišvengiamai“. Pateikusiai, bet neatvykusiai jo pristatyti. Ech… Režisierė neria į naktinių klubų aplinką, tačiau iš jos neištraukia jokios idėjos. Juostos herojai, trys draugai, filme tiesiog vaidina, o nebūna savimi – Petru, Danute, Jonu, – herojai neatsiveria, o dar labiau užsisklendžia savo pamaiviška kalba. Ir, matyt, čia ne režisierės patirties stokos klausimas, o pačių filmo herojų, užsidėjusių socialines kaukes, problema. Dviejų minučių pokalbis kavinėje apie besikeičiančias reiverių kartas – jau toks dirbtinai išspaustas reikalas. Nemanau, jog apie klubinę kultūrą, tos kultūros atstovus, jų savitą filosofiją (jei tokia yra), neįmanoma nieko daugiau pasakyti. Atvirumo ir nuoširdumo reikia – to ir linkiu.
Ketvirta diena
Dieną pradėjau su girtais estais, linksmais sočiais vokiečiais ir dainininku Džonatanu. Degraduojantis kaimas, visiškas dugnas vs. kruizinis laivas „Lili Marlen“ ir laimingi jo keleiviai. Šiek tiek antiestetikos. Šiek tiek autentikos. Truputis neprikišamo pamoralizavimo, gimstančio iš dviejų skirtingų pasaulių sandūros. Bet ką daugiau pasakysi, belieka kartoti vieno (anti)herojaus žodžius: „Toks gyvenimas…“. „Džonatanas iš Australijos“, neabejoju, bus tarp festivalio konkurso prizininkų.
Trumpo metražo „Stotys“ vargino pakvailiojimais forma: nesvarbu, apie ką filmas, svarbu, kad kitaip. O tas „kitaip“ – nieko nauja ir originalaus: nespalvotame filme atsirandančios spalvos, ekrano padalijimas į dvi dalis. Kai finale, skambant Bizet, į pilką fabriko/stoties aplinką įsiveržia Karmen raudona suknele (laimės, vilties, svajonių, kitokio gyvenimo simbolis, amen) užkvimpa saviveikla.
„100 dienų iki Olimpiados“ – kino mėgėjų susivienijimo vardan žmogaus teisių, easy-pictures.com, filmas. Draugiška lietuvių juosta apie draugiškus gruzinus. 15 minučių prisilietimas prie Tbilisio kasdienybės. Būtų puiki serialo apie Gruziją įžanga: visai kaip kokio „Šilko kelio“. Jei kam įdomu, filmą rasite užsukę į nurodytą svetainę.
Rusų dokumentininkas Vitalij Manskij demaskuoja prekybą nekaltybe, realybės šou kultūrą, šiuolaikinę reginio ir sensacijų visuomenę ir visą kitą vartotojiškumo blogį, žinoma. Demaskuoja pagal savo susikurtą manifestą, kurio tezių nekartosiu: galite nesunkiai susirasti internete. Visgi pasirinkta tema režisierius vėluoja gerus dešimt ar net daugiau metų, todėl kontraversijos ir šokiravimo gal kiek mažiau nei pačiam autoriui norėtųsi. Kalbos už kadro apie hipercentrus („hipercentruose nesilankantys žmonės šiandien tarsi neegzistuoja“ ar kažkaip pan.) atskamba kaip senutės citatos iš Jean Baudrillard ar Guy Debord knygų. Iš kitos pusės, vakarietiškos nesąmonės Rytuose vėluoja tuos gerus dešimt metų, tad kai kurios „Nekaltybės“ įžvalgos pasirodo aktualios ir mums.
Penkta diena
Režisieriaus Dan Klores „Beprotiška meilė“ – simptomiškas amerikietiškas filmas, iš esmės savo naratyvo struktūra panašus į kitas festivalyje rodomas amerikietiškas juostas. Tarsi visi būtų kurti pagal vieną kurpalių – įdomi (būtų gerai, kad sensacinga) istorija, daug archyvinės medžiagos, į ekraną brukamos nuotraukomis, laikraščių antraštėmis, TV pokalbių šou nuotrupomis ir t.t.; daug pašnekovų, neigiančių/teigiančių vieną ar kitą tiesą. Šiandien tokia dokumentinio kino forma JAV įsigalėjusi, tapusi etalonine, bet tai jau tradicijos klausimas.
Dan Klores juosta išties patraukia įdomia crazy meilės istorija, prasidėjusia dar 6 deš. ir vis naujai atgimstančia iki šių dienų. Tiesa, nuo pusės filmo jau gali atspėti visas peripetijas ir jų pabaigą. Kyla klausimas, kokios šalies žiūrovui filmas skirtas, jei, kaip leidžiama suprasti, visa Amerika skandalingą istoriją spėjo nučiupinėti tik jai prasidėjus? Neklausčiau, jei autorius nebūtų visą filmo laiką stengęsis intriguoti, neatskleisti kortų. Kaip ten bebūtų, filmo retro atmosfera ir nuotaika paperka ir juostą nusveria į teigiamą pusę.
Tarsi išgirdę Rousseauo raginimą „Atgal į gamtą!“, trys latviai eiguliai gyvena, dirba ir miršta pagal Motinos Gamtos nuo amžių amžinųjų nustatytą tvarką („Trys vyrai ir žuvų tvenkinys“). Jų egzistenciją supa žuvingas tvenkinys ir galybė paukščių (kragų, baltųjų ir pilkųjų garnių, baltųjų gandrų, laukių, remezų, lakštingalų, mėlyngurklių, kirų, tilvikų, jūrinių erelių), krūpčiojančių nuo kiekvieno apylinkėse pasigirstančio šūvio (civilizacija, žmogus), filme tampančio leitmotyvu. Originaliu ir iš kitų konkurso dalyvių išsiskiriančiu filmu jo nepavadinsi, bet stebėti tą neskubrų žmonių ir gražiai nufilmuotų paukščių gyvenimą man buvo įdomu (bet čia, matyt, „suveikė“ mano paties meilė sparnuočiams). Rimtai sakau: „Saugokime paukščius!“.
„Mažojo paukštuko dienoraštis“ – nuotaikingas ir praskaidrinęs galvą jauno latvių režisieriaus Edmunds Jansons dokumentinis animacinis (sic!) filmas. Animatorius nusprendė atgaivinti Irinos Pilke pieštus (taip, jį savo gyvenimą „apipiešė“) dienoraščius. Išėjo, sakyčiau, puikus rezultatas, finale dar trinktelintis Dmitrijaus Prigovo eilėmis.
„Ruošiantis kino filmui Margiris“ – tai 45 minučių kūrėjų brainstormingas apie kruopštų pasiruošimą sukurti Lietuvai istorinį filmą. Scenarijaus autoriaus Mariaus Ivaškevičiaus pabaigos žodžiai išties intriguoja ir verčia laikyti špygas už viso to įgyvendinimą.
Dar vienas amerikietiškas produktas. Visą „Helvetikos“ informaciją buvo galima sutalpinti į valandos trukmės filmą. Nuo to jis nebūtų nukentėjęs. Visos kalbos apie šrifto gimimą ir amžinąjį jo gyvenimą vieniems (dizaineriams turbūt) turėjo sukelti malonius šiurpuliukus per nugarą, kitiems (mirtingiesiems) nervingą kojų trypčiojimą. Kita vertus, filmas įrodė – dokumentinio kino objektu gali tapti bet kas. Gal kas nors po daugelio metų susuks juostą apie lietuviškąjį šriftą Palemoną, nors vargšeliui iki Helvetikos toli, oi toli…
Uždarymas
Festivalio pabaiga, o kartu ir konkurso nugalėtojų paskelbimas. Piniginį prizą įsteigė Kazickų šeimos fondas, o filmus vertino tarptautinis žiuri. Jį sudarė dokumentinių filmų festivalio „DocPoint Helsinkis“ valdybos ir meno komisijos narė Elizabeth Marschan (Suomija), dokumentinių kino projektų Prahoje vadovė Hana Rezkova (Čekija), ir rusų režisierius, valiūkiškos šypsenėlės savininkas, Sergejus Loznica, kurio filmas „Pasirodymas“ taip pat buvo parodytas VDFF. Beje, puikus filmas!
Šį (pirmąjį) kartą triumfavo braliukai latviai ir lietuvė. Užuojauta estams.
Pirmoji vieta – latvių režisierių dueto Maris Maskalans ir Laila Pakalnina juosta „Trys vyrai ir žuvų tvenkinys“, užsitarnavusi ir mano asmenines simpatijas. Paprastas (bet ne prastas, žinoma) ir, kad ir kaip kvailai skambėtų, nuoširdus filmas. Mėnesienos šviesoje prie vyšnios žiedo lėtai rėpliojantis voras – argi ne gražu? Įdomu tai, kad neseniai pasibaigusiame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ šis latvių filmas laimėjo geriausio Baltijos šalių filmo kategorijoje.
Antroji vieta – Giedrės Beinoriūtės „Gyveno senelis ir bobutė“. Nuoširdžiai sveikinu.
Trečioji vieta<>/b – Andris Mizišs juosta „Bažnyčia atvyks vakarėjant“. Kaip rašiau anksčiau, kažką teigiamo tas filmas turi. Matyt, taip pasirodė ir žiuri.
Na ką, kino projektorius užgeso. Šiapus ekrano liko naktinis než(i)emiškas Vilnius.
Komentarai