Neskubėčiau sutikti su leidėjų pastaba ketvirtame viršelyje, kad John Fante romano „Paklausk dulkių“ pagrindinis veikėjas primena nuo mokyklos suolo gerai pažįstamą Holdeną Kolfildą iš knygos „Rugiuose prie bedugnės“. Oi, ne – dėdė Arturas Bandinis kur kas gudresnis nei didmiesčiuose besiblaškantis ir nelabai žinantis ko nori naivus moksleivis. Jis yra labiau suaugęs, ciniškesnis ir kartu dar lyriškesnis.
Nes Arturas Bandinis labai gerai žino, ko nori – mažų mažiausia tapti žvaigžde. Tai įprastas ir (deja, ne tik Holivudo) filmų dėka jau gerokai įgrįsęs scenarijus: „mažas žmogus“ atvyksta į didelį miestą ir per trumpą laiką tampa jame iškilia figūra, visus užkariauja savo genialumu, sąmoju, nepažabota potencija ir neaprėpiama charizma.
Arturas Bandinis, žinoma, tos charizmos turi. Kaip sakytų paaugliai, „turi smarvės“. Tik vis dėlto jam nelemta tapti ta žvaigžde, kurią jis vaidina rašydamas laiškus mamytei į namus. O laiškuose prašo atsiųsti pinigų, nes įprasta įvykių eiga, kurios tikisi, vis niekaip jo neužkabina. Nesiseka nei su leidėjais, nei su moterimis, nei apskritai su aplinkiniais, kurie dažniausiai yra keistuoliai, juose yra kažkas tokio, dėl ko tokius vadina freak. Maniakiškai mėsos trokštantis viešbučio gyventojas, barmenas-grafomanas, laisvalaikiu mušantis merginą, kurią Bandinis tariasi esąs įsimylėjęs, ar besišypsantis japonas, nežinia už ką dovanojantis skurdžiui-genijui vaisių iš turgaus – visiems vieno šulo trūksta.
Čia daug, daug saulės, kurioje dar labiau blunka seni, nutrinti daiktai, tingiai žiopčioja šunys, vaikštinėja orūs ponai baltais kostiumais, važinėja dideli, nerangūs ketvirtojo dešimtmečio amerikietiški automobiliai.
Savotiškai mistiškas peizažas mirguliuoja, aptraukdamas nevykėlio tikrovę iliuzijų migla, staiga ūmai atsiveria, parodydamas žiaurumą – žemės drebėjimas aprašytas tarsi slogus sapnas, iš kurio norisi greičiau grįžti atgal į niūrų kambarį ir jame laukti leidėjo malonės, kartkartėmis eiti pasivaikščioti su užsispyrėle mazochiste meksikiete. Beje, tai kone vienintelis iki šiol perskaitytas stiprus romanas, kurio veikėjas nėra kilęs iš anglosaksų ir todėl jo padėtis visai kitokia, negu žavių Čarlzo Bukovskio nevykėlių ar to paties Holdeno Kolfildo.
Judviejų ginčuose su meksikiete padavėja dėl to, kas iš jų yra labiau amerikietis, jaučiamas ir komiškumas, ir tam tikras tragizmas, neviltis, žinant, kad šis dulkinas, saulėje tviskantis prabangus miestas – jiems ne vieta. O kur yra vieta jiems? Ar pajūris, kur bėgioja linksmas mažas šuniukas? Ar apmiręs provincijos miestelis, iš kurio pabėgo? Ar vadinama istorinė tėvynė? Tu dulkių paklausk, tau dulkės atsakys.
Komentarai