Šeštadienį Vilniuje su vietos indie scenos kaip lyderiais Flamingo gros varšaviečiai Hatifnats tačiau ką mes apie juos žinome – išskyrus tai, kad jie grojo pernai metų „Heineken Opener“, o vokalistas klykia tokiu aukštu falcetu, kaip Matthew Bellamy.
Ta proga interviu su gražiausia niūriausia pietinių kaimynų grupe, kurią sudaro vokalistas ir gitaristas, dainų autorius Michał Pydo, perkusistas Mariusz Leśniewski ir bosininkas Adam Jedynak.
ORE: Kaip susikūrė jūsų grupė, kaip pavyko sujungti tokias skirtingas įtakas dėl kurių prisipažįstate – The Cure, Cocteau Twins ir Muse? :
M.P. Susipažinome per skelbimus įvairiuose muzikiniuose portaluose. Visada mėgau The Cure ir Cocteau Twins, tai mano vaikystės muzika, ji yra mano kraujyje. O Mariušo ir Adamo – mūsų ritminės sekcijos grojimas labai gaivališkas, stiprus, tai turbūt todėl atsirado tie palyginimai su Muse.
ORE: Koks muzikos koncertas jums paliko didžiausią įspūdį – jūsų ir nejūsų? :
M.P. Man tai buvo The Cure koncertas Katovicuose, 1996 metais. Tai buvo vienas iš gražiausių mano gyvenimo įvykių…
A.J. Iš mūsų pasirodymų labiausiai įsiminė pasirodymas Slovakijoje, Košicuose, kur žmonės ypatingai įsijautė į mūsų muzikos nuotaiką, nors turbūt visi iki vieno ją girdėjo pirmą kartą.
ORE: O buvote paskutinio The Cure turo koncerte Varšuvoje? O per Muse Heinekene?:
M.P. Į Muse nenuėjau, o „Torvaro“ sporto rūmuose [Varšuvoje] Cure sugrojo labai nekaip… visai kas kita buvo po dienos „Spodeko“ rūmuose Katovicuose.
A.J. Aš už tai Muse buvau ir manau, kad tai vienas geriausių koncertų, kuriuose esu buvęs per savo gyvenimą. Nors paskui prisiklausiau, žinote, labai įvairių autoritetingų nuomonių apie jį [juokiasi]…
ORE: Neseniai su savo kolegomis Muchy grojote keliasdešimt koncertų gastroles visoje Lenkijoje, kurios baigėsi Maskvoje, kokie įspūdžiai? Kur buvo šauniausia?:
M.P. Sunku pasakyti… koncertai pasidaro tokie patys, ir vietos panašios. Daugiausiai jaudulio atnešė koncertas Maskvoje…[prestižiniame klube „B2” – red. Past.]
M.L.: Niekad negalvojau, kad egzistuoja tiek pilkos spalvos atspalvių….
ORE: Ar po tokio turo tikrai nesinori matyti vienas kito? O gal priešingai – tai suartina grupę?:
M.P. Suartina… bet ir atstumia tuo pačiu.
ORE: Egsituojate jau kuris laikas – pora metų – bet iki šiol neišleidote albumo. Ar ir Lenkijoje sunku tai padaryti?:
M.P. Manau, kad kiekvienoje šalyje dabar yra sunku įrašyti ir išleisti albumą. Bet mums, atrodo, viskas klostosi gerai, ir ji turi pasirodyti šį pavasarį.
A.J. Nenorėjome jos leisti „bet kokia kaina kuo greičiau”; svarstėme ir atmetėme daug galimybių, kad tik kuo geriau pavyktų.
ORE: Ar jūsų dainas Lenkijoje groja radijas?
M.P.: Kartais – taip, dažniausia [valstybinis] Polskie Radio.
ORE: Kaip galėtumėt apibūdinti šiandienos Varšuvą – na man prieš 15, 10 ji atrodė labai pilkas miestas, bet kai buvau ten pernai mano nuomonė labai pasikeitė. Ar čia man nesivaidena, ar jūsų miestas tikrai pasikeitė?:
M.P. Taip, ji keičiasi dienomis, net ne savaitėmis. Kartais būna tikra gražuolė, kartais – baidyklė, čia iš kurios pusės pasižiūrėsi…
A.J. Aš manau, kad [į gerą] pasikeitė pirmiausiai žmonės.
ORE: O kaip įsivaizduojate Vilnių?
M.P. Turi būt labai gražu… ypač, kai dar nebuvome.
ORE: Paskutinis klausimas – ką laikote po pagalve?
M.P. Kartu nemiegame… aš asmeniškai laikau Lewiso Carolio „Alisą stebuklų šalyje“… ir dar knygą apie banginius.
A.J. Aš neskaitau knygų.
Komentarai