Prancūzai yra prancūzai

Prancūzai yra prancūzai, kinas yra kinas, Godardas yra Godardas, o „Žiemos ekranai“ yra „Žiemos ekranai“; visgi prie gero priprantama, todėl šių metų programa šiek tiek nuvilia. Neįvykdyti „užkeltų“ standartų nesunku, nes ankstesniuose „Žiemos ekranuose“ pamatėm tokius darbus, kaip Patrice Chéreau „Gabrielė“, Olivier Assayas „Švari“, François Ozono „Likęs laikas“, Christophe Honoré „Paryžiuje“ ir „Meilės dainos“, Pascale Ferran „Ledi Čaterli“, Bruno Dumont „Flandrija“ ir t.t.

Šiųmetinės naujienos taip pat nušviečia prancūzišką kino veidą, vis dėlto nesužavi/nešokiruoja/nepriverčia prisipažinti mylint savo draugus ir menkai pažįstamus aplinkinius; neskatina skandinti būties gėlos pigiame rusiškame „šampane“ ir kt. – antraip nei minėtieji.

O gal yra visai priešingai. Kino kritikai, vis dar rašantys, į vieną seną žurnalą „Cahiers du cinéma“, 2007-ųjų metų geriausių filmų (ne tik prancūziškų!) dešimtuke penkton vieton įrašė „Prancūziją“ (kartu su Fincherio „Zodiaku“, jei būsim tikslūs). Tiesa, prancūzų žiūrovai į šį filmą beveik nėjo. Turbūt jiems nepatiko, kad apie pirmą pasaulinį karą pasakojama kažkaip ne taip: moteris nori rasti savo vyrą (Sylvie Testud ieško Guillaume Depardieu), todėl pati persirengia berniuku; visgi dar blogiau, kad karo vyrai netikėtai uždainuoja dainas, kurias išties turėtų dainuoti jų laukiančios moterys! Štai koks lyčių apsikeitimas. Bet kai dainuoja jie ketvirtą kartą, imi jausti, kad sprendimas pernelyg „išmąstytas“ ir emociškai ne itin paveikus. Testud ir Pascal Greggory (leitenantas) vaidyba, daili kamera, kai kurių scenų paradoksalumas – įdomus, bet filmui trūksta nuoseklumo ir jėgos.

Festivalis atsidarė su „Visada svajojau būti gangsteriu“. Visi iš anksto žinojo, kad Samuel Benchetrit gerokai pakopijavo Jim Jarmusch, kuo galėjo įsitikinti net ir matę tik „Kavą ir cigaretes“. 2008 Sundance visgi atidavė filmui prizą už geriausią scenarijų. Scenarijus išties geresnis nei vaidyba: prancūzai Anna Mouglalis ir Edouard Baer, vaidinantys padavėją ir plėšiką, kurių istorija sujungs kitus mažus sąmojus, išties nemoka vaidinti a la Jarmusch. Aišku, filmas juokingas ir gerai skambantis (nuo Bob Marley iki Georges Delerue), tad niekam nepakenks.

Beje, vilniečių žiūrovų reakcijos – fantastiškos! Philippe Garrel „Ties aušra“ Kanuose nušvilpė pusė europinių intelektualų, o štai Vilniuje, girdėjau, iš salės išėjo vos keli žiūrovai! Gražus ir jaunas Louis Garrel („Svajotojai“, „Meilės dainos“) mūsų publiką žavi net juodai baltas! Išties visi lietuviai tikriausiai gyvena dvigubus gyvenimus: dienomis jie eina į darbą, kalba apie krizę ir važinėja dviračiais, o naktimis žiūri Philippe Garrelį ir skaito jau minėtus „Cahiers du cinéma“. Kito paaiškinimo dėl nepasipiktinimo tokiu iš pažiūros pretenzingu filmu, nerandu. Apie filmą jau rašėme.

Visgi žiūrovai labai draugiškai pasipiktino filmu „Tobula pora“. Ypač taikliai filmą įvertino po filmo atsidusęs vyras, pamatęs titruose režisieriaus Nabuhiro Suwa pavardę: „Japonas!“. Ir išties ne švedas, nors apie skyrybas rodo kartais panašiai kaip Bergmanas. Panašiai siužetu, bet ne išraiškos forma: Valeria Bruni Tedeschi ir Bruno Todeschini skiriasi kraupiai buitiškai, su banaliausiais priekaištais, stereotipiškais veiksmais; ir visai vizualiai neįspūdinguose kadruose. Tikslu, įtikinama ir įdomu. Įdomu ir tai, kad scenos kartais neatitinka savo tariamos paskirties – prajuokina, o ne nuliūdina, nors dialogas tarsi to reikalautų; ir pan. Tada pasijunti kaip tikras vojeristas. Viena festivalio organizatorių Jurga Stakėnaitė per spaudos konferenciją užsiminė, kad šį 2005-ų metų filmą norėjo parodyti jau ankstesniuose festivalyje; džiaugiuosi, kad parodė ir dabar.

Žiūrovai (ir aš kartu) pasipiktinome „Parku“. Ekranas vis bandė apgauti, jog pasakos įdomią istoriją. Nepapasakojo, bet spėjo pakopijuoti Michael Haneke (buržujai prarado norą bendrauti, pakeitė jį įžūliu noru vartoti ir mes jau įsitempę laukiam, kol jie įžūliai išsižudys), Gus Van Sant (dailus paauglys depresijoj; tuoj neišlaikys ir išžudys buržujus), ir net „Amerikos grožybes“ (gyvenimas trapus, kaip ir buržujai, kurie tuoj išsižudys). Išsižudė, bet visai neįdomiai, neįtemptai, suveltai ir pritemptai.

Ne visi prancūzai (ar bent jau jų filmai) tokie pretenzingi! François Dupeyron, pavyzdžiui, stengiasi tik prajuokinti ir pasakyti, kad „visada yra išeitis“. Jo filmas „Padėk, ir Dievas tau padės“ pasakoja apie Prancūzijos afrikiečių šeimynėlę, kuri turi daug problemų – vestuvės, griežtas tėvas ir staigi jo mirtis, narkotikais prekiaujantis sūnus ir ant stogo su motociklu važinėjantis kitas sūnus ir t.t. Kilšė po klišės ir mes juokiamės. Beje, lietuviams matytas „Ponas Ibrahimas ir Korano gėlės“ visgi nepalyginimai įdomesnis, gal dėl Omar Sharif vaidmens ir Eric-Emmanuel Schmitt novelės.

Michel Piccoli filme „Sodai rudenį“ persirengia moterimi, bet jo drag – nei juokinga, nei erotiška, nei išlaisvinanti praktika. Filmas turėtų patikti/nostalgiją sukelti gruzinų režisieriaus Otar Iosselliani gerbėjams. Politinė satyra/Jacques Tati pantomimiškas humoras/pabrėžtinai lengvos nuotaikos.

„Kapitonas Ahabas“ kažkaip juokingai [prancūziškai] bando įgarsinti H. Melvillio „Mobi Diką“. Visai solidu, gražu ir nuoseklu, bet neįdomu. Negelbsti net nugrimuotas Denis Lavant charakteris.

Būtina nusipirkti bilietus į visus retrospektyvos „Juoda/balta“ filmus. Nes filmus reikia žiūrėti kine. Ypač siūlyčiau ją pažiūrėti tiems, kurie mano, jog prancūzų kinas gimė su Godard/Truffaut/Naująja Banga – kad patikrintų savo pažiūras. Ir, aišku, tiems, kurie mano, jog prancūzų kinas mirė su Godard/Truffaut/Naująja Banga – kad patvirtintų savo pažiūras. Kaip dėl tų, kurie mano, kad prancūzų kinas gimė su Bressonu, nežinau, nes retrospektyvoje – tik vienas jo filmas, ir tas persunktas Cocteau dialogų bei profesionalių aktorių vaidybos.