Berlynas pastaraisiais metais įgijo ir sėkmingai išlaiko pigiausio, beprotiškiausio metropolio reputaciją. Žmonės vis kalba, kad „tai – šiuo metu geriausias gyventi miestas pasaulyje“. Kai kurie su tuo nesutinka, tačiau aš priklausau šios teorijos šalininkams.
Jis patrauklus ne tik dėl to, kad čia sėkmingai maišosi kultūros ir rasės, bet ir dėl savo laisvių, kurių nebelieka Londone, Niujorke, ar kituose savo laiku atvirumu, liberalumu ir neįpareigojančia atmosfera garsėjusiuose miestuose.
Berlynas puikus, jei nori prisivalgyti įvairiausių šalių virtuvių patiekalų, pajusti tą sutrikimą, kylantį apakintam saulės, kai po nakties klube išlendi į lauką, pagyventi skvotuose, be sąžinės graužimo atsiduoti savo visą gyvenimą trokštai kūrybinei veiklai ir dar bet kam…
Jis puikus ir tuo, kad čia, kaip ir daugelyje Vakarų metropolių (kad ir kaip europocentristiškai tai nuskambėtų), turi / gali / esi priverstas toleruoti. Toleruoti odos spalvą, aprangą, žvilgsnius ir… kitokias seksualines orientacijas. Čia, kitaip nei Lietuvoje, apie tai kalbama ramiu tonu, nesislepiant po keliasluoksnėmis metaforomis ar po kukliai nuleistomis blakstienomis. Čia pamažu pripranti ir imi toleruoti, kad pasaulyje yra žmonių, kurių meilės objekto lytis sutampa su jo paties / jos pačios, ir kad tai – nieko tokio.
Ir jeigu Berlyne nepasitaiko proga pagyventi feminisčių / lesbiečių / transeksualų skvote ar turėti „netradicinės“ orientacijos draugų, apie tai visada galima sužinoti iš filmų (didžioji fantazijomis ir realybe paremta gyvenimo mokykla bijantiems ar tingintiems bendrauti …), kurių pastaruoju metu šia tematika yra sukuriama gan nemažai.
Nemažai jų ir Berlyne per Berlynalę (šiais metais parodyti 40 filmų – iš 250), mat jiems čia jau 23 metus skiriamas ypatingas dėmesys ir apdovanojimas – „Teddy Award“ – už geriausią „iškrypusį filmą“ (pažodinis vertimas iš „queer movie“; naudojuosi proga, kad dar nėra šios visuotinai priimtos ir naudojamos sąvokos tikslaus atitikmens į lietuvių kalbą).
Aš ir žiūrėjau šiuos filmus, nebijodama „užsikrėsti“, ir tikėdamasi tarp tų filmų pamatyti naujausių, keisčiausių, drąsiausių kinematografinės formos paieškų ir apraiškų, nes kaip sakė ir vienas „iškrypusio kino“ kūrėjas ir šio žanro veteranas Todd’as Verow: „Man eksperimentiniai ar undergroundiniai filmai ir „iškrypęs kinas“ yra sinonimai.“ Jo žodžiai pateisina ir mano sąvokos vertimo pasirinkimą.
Vis dėlto kartais gėjų kinas imamas kaltinti „antro galo estetika“, kur formos niveliavusios, temos išsemtos, o viskas sukasi tik apie tos pačios lyties asmenų meilės scenas. Šią nuomonę palaikė ir mano draugė, jau daugelį metų gyvenanti Berlyne, ir vienu metu domėjusis šiais filmais, kad gėjų filmai yra įdomūs, tačiau po ketvirto-penkto filmo suvoki, kad veiksmo epicentras – lova. Po šio pastebėjimo ir aš bandžiau prisiminti visus savo iki to laiko matytus „iškrypusius filmus“. Ir tiesa, bent jau pirmieji kilę atmintyje sukosi ir (!!) apie meilės scenas (Netgi Lietuvoje per „Kino pavasarį“ 2008 metais matytas „Mirties lelijos“ („Spider Lillies“, rež. Zero Chou, 2007 m.).
Apie tai galvojau ir žiūrėdama Berlinalės filmus, kurių buvo įvairių. Vieni išties užpildyti meilės scenų, kurios kartais ir šokiruodavo ir atitraukdavo (?) dėmesį nuo paties filmo istorijos. Buvo tokių, kuriuose seksualumas nustumiamas į užkulisius, o kalbama apie meilę… Kaip po filmo „Miao Miao“ išsireiškė ir jo režisierius Cheng Hsiao-tse: „Meilė yra meilė, ir nesvarbu, ar ji jaučiama vyrui ar moteriai“…
Buvo Berlinalėje ir filmų, į kuriuos nusprendžiau nebeiti, paskaičiusi jų aprašymą, kuris primindavo dieną prieš tai matytą filmą, besiskiriantį tik aplinkybėmis, kontekstais ir pagrindinių veikėjų odos spalva…
Žinoma, man, kaip ir praėjusiais metais, kino žiūrėjimo „loterijoje“ nesisekė (beveik nepamačiau kritikų ar komisijų įvertintų filmų), tačiau tokiais atvejais pagalvoju, kad gal netgi vertingiau pamatyti filmus, kurie į festivalio pabaigą netampa pripažintais ir žinomais, galinčiais ant plakato užsiklijuoti „Teddy Award“ logotipą, kadangi apdovanojimai paprastai būna taikomi į tam tikrus rėmus, ribojamus festivalio politikos, laikotarpio konteksto ir pan. Be to, šie logotipai užtikrina tai, kad filmas ir toliau suksis festivaliuose ar netgi nekomercinio kino teatruose (kur suteikiama galimybė juos vėl pamatyti). O tie nepripažintieji taip ir pranyksta…
Taigi, savo „iškreiptų filmų“ kolekcijoje surinkau filmų, kuriuos norėčiau rekomenduoti pažiūrėti, žinoma, surinkau ir tokių, kurių norėčiau rekomenduoti nežiūrėti. Paprastumo dėlei „nerekomendacijas“ nutylėsiu.
„Miao Miao“ – istorija apie paauglę, atvykusią iš Japonijos į Taivaną ir čia išgyvenančią pirmą meilę. Tai filmas apie brendimą, pirmus įsimylėjimus, seksualumo, plačiąja prasme, paieškas.
Kitas filmas, priskiriamas „iškreiptam kinui“, kurį, tikiuosi, po kiek laiko bus galima pamatyti ir Lietuvoje – „Milkas“ („Milk“, rež. Gus Van Santas, 2008). Tai biografinis filmas apie politiškai aktyvią, kovojančią už gėjų teises, asmenybę – Harvį Milką, kuris buvo pirmasis „atviras“ gėjus „priimtas“ į Amerikos valdymo aparatą. Tai – įdomi politinio ir filmo apie gėjus kombinacija.
„Laidotuvių nariai“ („The Members of the Funeral“, rež. Baek Seung-Bin, 2008) – visai kitoks filmas, patraukiantis pasakojimo būdu ir groteskiška istorija, kalbančia apie vaikiną, kuris rašo knygą „Laidotuvių nariai“; jos pagrindiniai herojai nutolę vienas nuo kito šeimos nariai, kartu susirenkantys tik per nusižudžiusio paauglio (autoriaus) laidotuves, kur paaiškėja, kad šis žmogus užėmė svarbią vietą visų jų gyvenime.
Dar vienas, būtent dėl „iškrypusio kino“ aspekto vertas dėmesio filmas – „Sumautai kitoks Tel Avivas“ („Fucking Different Tel Aviv“, 2008). Tai tęstinis jau trečią kartą įgyvendinamas kino projektas (pirmi du vyko Niujorke ir Berlyne), kuriame keletas homoseksualių režisierių (Tel Avivo atveju jų buvo 12), kūrė filmus ir išreiškė savo požiūrį į skirtingos lyties (homo)seksualumą. Filmai labiau primena ne rimtus kinematografinius kūrinius, o žaidimus stereotipais. Vis dėlto, jų žaidimai šiek tiek sudėtingesni ir politiškai labiau angažuoti nei prieš tai sukurtų filmų Berlyne ir Niujorke.
Bet kokiu atveju, ar filmas kalbėtų apie meilę (laimingą, nelaimingą), ar apie ksenofobiškos visuomenės sukeliamus kontekstus (nepritapimas, pasmerkimas, kova dėl teisių ir pan.), ar netradicinę seksualinę orientaciją, kaip minorinį filmo motyvą, kino žiūrėjimo džiaugsmas išlieka visada, nebent tau nepriimtinas to režisieriaus kūrybos būdas.
Ir kartais atrodo, kad tas noras kategorizuoti, konotuoti ar interpretuoti per „normalaus“ ar „iškrypusio“ kino prizmę beprasmiškas, kad svarbiausia pati istorija, nesvarbu, ar filmas apie gėjus ir kokia režisieriaus seksualinė orientacija. Juk niekas nebeskirsto filmų į „juodus“ ir „baltus“ (atsiprašau už politiškai nekorektiškas sąvokas).
Bet, matyt, dar ne dabar, dar reikia išaugti tą fazę, kur žmonėms reikia kategorijos „gėjų kinas“, galbūt kad galėtų priprasti, suvokti ir imti toleruoti kitokias gyvensenas.
Komentarai