Ir tikrai būna tokių dienų, kai sakai sau, o gal dar kam nors, kas turi kantrybės klausyti, kad jau gana, kad jau tikrai gana. Nebeaišku, ar pasaulis tobulas, ar pasibaisėtinas, bet pats sau jame vietos nerandi. Ir galima nieko nedaryti dėl to, arba galima klausantis Malerio nusiskandinti vonioje. Tiesa, kadangi anot M. Unamuno „šlovės dangus nėra labai erdvus“, galima tiesiog susirasti kažką, kas jau pažino visą tą turbūt neišmatuojamą niekybę. Tam iš visos širdies rekomenduoju Joris-Karl Huysmans „Atvirkščiai“.
Perskaičiusi į „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos viršelius įvilkto XIX a. kūrinio aprašą iškart susigundžiau. Vien dėl to, kad baisiai smagu rasti kažką, ką įtari esant retro „fuck the system“ apraiška.
„Atvirkščiai“ savo pasirodymo laikotarpiu buvo nekenčiama, ją siūlyta sunaikinti. Kartu ji įkvėpė Oscarą Wilde. Ji demaskavo pasaulį, kuris nebegali patenkinti. Atrodo, kad gyvenimas verda, bet jis jau išsigimęs, nebepakankamas, išvalytas nuo žmogaus. Gyvybę pakeičia tradicija, įprotis, nuolankumas. „Žmogaus-kūrėjo“ projektas nesustoja, bet tęsia save beveik automatiškai, kol pradeda irti ir trupėti. Tokį pasaulį juto J. K. Huysmans. Toks jis, kaip viena keisčiausių istorijų, atsiveria „Atvirkščiai“.
Kilmingas ir turtingas prancūzas Dezesentas (Des Esseintes) pasibjaurėjęs dabartimi, persisotinęs įmantriausiais malonumais ir ištvirkimais, kurie jau nebejaudrina juslių – nusprendžia atsiskirti nuo Paryžiaus. Jis nusiperka namą priemiestyje ir persikelia ten, užsimojęs sukurti savo pasaulį. Pasakojimas prasideda Dezesento atsikraustymu į naujus namus. Ir visuose puslapiuose, kurie verčiasi prieš akis – jis pats viena klajoja iliuzijose, prisiminimuose, mene. Tylą drumsčia tik beveik nebylūs tarnai, atmintyje atgyjančios pokalbių nuotrupos.
„Atvirkščiai“ beveik nėra jokio siužeto. Tačiau viskas juda, o žodžių grandinė negali skelbti tylos – tad ir čia galima pastebėti struktūrą. Iš pradžių išsamiai pasakojamas Dezesento užmojis – sumanęs atsiskirti aristokratas nežada užsidaryti asketiškoje celėje. Jis elito žmogus. Jis tikras gurmanas. „Jei regimas pasaulis jus apvylė, – pasaulį susikurkit savyje“, – sakė Baironas „Kaine“. Atsiribojimas nuo visuomenės suvoktinas kaip pilnaverčio gyvenimo paieška, o ne beprotystė. Nuo pasaulio judesio į meditatyvią vienatvę kadaise pasitraukdavo nemažai tikinčiųjų, siekiančių išgirsti Dievo balsą. Arba kitaip perfrazuojant – siekiantys suprasti, kas yra Tikra, gryna. Lyginant tuos, dažnai savo kūną išsekinančius ieškotojus ir Dezesentą iškart galima pastebėti, kad pastarasis toli gražu visiškai nepabėga. Vėliau bus galima įtarti, kad visiškas atsitraukimas gal būtų buvusi vaisingesnė alternatyva.
„keliauti, beje jis nematė reikalo, nes vaizduotė jam atrodė galinti lengvai pakeisti banalią tikrovę. Jo galva, buvo įmanoma patenkinti netgi troškimus, kurie įprastame gyvenime laikomi sunkiausiai įgyvendinamais, ir tam tereikėjo mažutės apgaulės: pakeisti trokštamą dalyką apytikriu padirbiniu.“ 41 p.
Kiekvienas keistų Dezesento namų kambarys išdekoruojamas taip, kad žadintų tam tikras jusles, kad būtų tobulas, įkvepiantis. Jis žino, ko nori. Prieš akis praropojant dvesiančiam, aukso lakštais ir brangakmeniais nusagstytam vėžliui nukrečia šaltukas (tobulam kambario vaizdui, tikram spalvų įtaigumui atsiskleisti trūko atšvaitų, mirgančių ant sienų).
„Viską lemia mokėjimas įsijausti, mokėjimas sutelkti mintis į vieną dalyką, mokėjimas pakankamai atsiriboti nuo aplinkos, kad sužadintum sau haliucinaciją ir galėtum pakeisti tikrovę svajone apie tikrovę. Beje, išmonė atrodė Dezesentui esąs išskirtinis žmogau genialumo požymis“ 42 p.
Antroji dalis gali būti apibūdinta kaip Dezesento klajonės tiriant kultūros ir savo juslių erdves. Kritiška akimi jis sveria literatūros, dailės, muzikos palikimą. Išsamus laikmečio vertinimas, dažnai atmieštas kartėliu. Nes kaip gali nekelti pasibjaurėjimo tai, kad taip gausiai spausdinamos moterys rašo prastai ir žodingai, „blankia kalba, plūstančia žodžiais, kurių nesustabdo joks vaistas nuo trydos!“ 146 p.
Kultūros palikimas ir vandeningo kraujo amžininkai žadina nusivylimą, o pro blankias blevyzgas šviečia tik keli grynuoliai, kurie ne žaidžia seniai nuvalkiotų šablonų lego, bet neria į pačias giliausias sielos gelmes.Tai – S. Mallarme, P. Verlaine ir pati ryškiausia šviesa – C. Baudelaire…
Turbūt labiausiai intriguoja Dezesento jusliniai eksperimentai. Jis, kaip vėliau puikusis B. Vian, turi instrumentą, kuriuo galima groti gėrimais. Jis žino ką kalba spalvos, tekstūros, jis moka nupiešti peizažus kvapais, tiesa, svarbu, kad jie būtų dirbtiniai, o ne natūralūs, „menininkas drįstantis skolintis žaliavą vien iš gamtos, sukurptų negryną, neįtikinamą, nestilingą kūrinį“ 116 p. Pasitikėjimas žmogaus fantazija, iliuzijos pakankamumas verčia suvokti viso, kas kyla iš žmogiškojo pasaulio efemeriškumą, subjektyvumą.
Persisotinęs kūrybingumu Dezesentas eksploatuoja pačią gamtą, „po dirbtinių gėlių, mėgdžiojančių tikras gėles, jis užsigeidė natūralių gėlių, imituojančių netikras.“ 96 p. Nes, pasirodo, gamtos formos gali kalbėti apie žmonių pasaulį – augaluose atpažįstamos kūnų žaizdos ir ligos. Žmogui siekiant sukurt tviskančią, dekoruotą erdvę, bent jau fizine aplinka iškalbėti savo ir gyvenimo tobulumą – gamta atsiskleidžia kaip tiesos veidrodis, parodantis irimą ir siaubą slypintį, po dailiu fasadu.
Trečioji pasakojimo dalis atsiskiria kaip Dezesento liga. Tai neurozė, kurią sukelia visiškas jo panirimas į iliuzinį buvimą, atsiribojimas nuo visuomenės.
Augalai, kaip yrantys kūnai, sergantis Dezesentas – ligos tema apglėbia visą kultūrinį kontekstą. Dezesentas čia kaip savo pasaulio atvaizdas. Šis veikėjas bėgdamas nuo nuviliančio laikmečio slepiasi savo iliuzinėje erdvėje. Tačiau aiškėja, kad išgalvodamas pasaulį jis pats yra išgalvotas pasaulio, nuo kurio niekur negalima pabėgti.
Matyt žmogus ne žiurkė – iš skęstančio laivo niekur nepabėgs. Jei bandoma tai padaryti – įsijungia susinaikinimo užtaisas. Kaip liga, arba kaip… nostalgija.
„Dėžutė buvo pilna violetinių ledinukų; jis paėmė vieną ir pavartė tarp pirštų galvodamas apie keistas šio cukruoto, lyg šerkšnu nuberto saldainio savybes; kadaise, kai jau nepajėgus ir svajodavo apie moterį be kartėlio, apgailestavimo ir naujų aistrų, įsikišdavo vieną tokį ledinuką į burną, palaukdavo kol ištirps ant liežuvio, o tada švelniai, lyg pro rūką, iškildavo blausūs, kone išblukę senų paleistuvysčių prisiminimai.“ 107 p.
„Atvirkščiai“ Joris-Karl Huysmans (iš prancūzų kalbos vertė Diana Bučiūtė)
Vilnius: Vaga, 2008. – 248 p.
Komentarai