Po kelių mėnesių vėl atėjus į Inkubatorių jau galima matyti, kad praėjo kažkiek laiko. Kavos aparatas gerai pakankintas, puzzle formos kilimą kažkas jau aiškiai ardė, bet nesugebėjo sudėt atgal į vieną, o sienos, kurios anksčiau buvo steriliai baltos, po truputį apsiklojo visokiai įdomiais foto darbeliais, nes kiekvienai sekančiai grupei gi reikia pasirodyt labiau edgy, nei prieš tai buvusi. Taip ir gyvena inkubatorius diena iš dienos.
Yra dvi erdvės, ir kaip suprantu, jos paskirstytos taip: viena yra tokiem dalykams, kaip fotografija, kinas ar piešimas, o kitoj – dj workshopai, šokis ir kokteiliukų mėtymas. Paprastai abiejose erdvėse vienu metu vyksta skirtingi užsiėmimai, ir kartais jų dalyviai susitinka. Didelio bendravimo tarp jų nebūna, gal ir persimeta pora žodžių, bet čia svarbiausias akių kontaktas: „Mianininkas“ – abejingą žvilgsnį į bloginantį kinošniką meta praeinantis šokėjas. Mianininkas nieko konkretaus nepagalvoja, bet šokėjo plačios kelnės jau yra už jo tolerancijos ribų. Pažinties prie kavos aparato jie neužmegs.
Šį kartą čia vyksta kino workshopai. Viskas prasideda nuo nedrąsių susipažinimų. Kai kurie jau žino vienas kitą iš įvairių socialinių tinklų. Truputį pabendravus paaiškėja ir žmonių preferencijos – vienos mergaitės filmo estetiką įkvėpė kokso meška iš „It’s All Gone Pete Tong“, o štai kitas berniukas labai žavisi Rodriguez ir Tarantino. Čia jau nebe Puipa ar Matelis.
Visiem susirinkus pirmiausia buvo aptarti visi atsiųsti siužetai, o detaliau – tie trys atrinkti kūrimui. Kaip supratau, dauguma siužetų buvo „čia ir dabar“ tipo – dabartinės problemos, dabartinės vertybės (ar jų trūkumas) dabar madingu stilium, žodžiu viskas gan lengvai suprantama ir šviežia. Atrodo, kad netolimos ateities Lietuvos kine galima bus tikėtis mažiau skausmingų žvilgsnių pro langą į darganą.
Vienas iš statymui atrinktų siužetų yra grynas exploitation movie. Exploitation arba išnaudojimas būna tada, kai filmo ašis – kažkoks dalykas, kuris labai domina publiką, ir garantuotai pritrauks daug žiūrovų. Tai gali būt bet kokia įdomi tema – nuo sekso iki partizanų. Šį kartą išnaudojama krizė. Jono istorijoje visi pasiėmę paskolas, visiem griūna gyvenimas ir visi bijo dėl ateities. Mažas spoileris – spėkit kas laimės šitą workshopą?
Tada vyksta skirstymas grupėmis. Kiekvienoj grupėj yra po tris žmones, ir jų rolės, grubiai imant, yra režisierius, operatorius ir prodiuseris. Paprastai scenarijaus autorius ir būna režisieriumi, nes savo kūrinuko niekas kitam patikėt nenori, operatorius pykstasi su režisieriumi, nes skiriasi kūrybinės vizijos, o prodiuseris nervingai laksto ir viską derina.
Galų gale ateina laikas adaptuoti siužetus kūrimui. „Popieriui neskauda“ – scenaristų fantazija laki ir neskaičiuoja nei laiko, nei biudžeto. Deje, norint tai nufilmuoti, reikia pakarpyt kai kuriuos dalykus. Čia ir pasirodo, kur yra istorijos vystymasis, o kur tik šyza ir efektukai. Dabar režisieriai kankinasi apkapodami nereikalingas puošmenas.
Toliau – kadruočių piešimai, kastingas, filmavimo planavimai. Viskas su tos srities ekspertų pagalba. O tada – į trasą, filmavimas! Filmuot visada nesiseka: problemos su lokacija, nervai, pamesti daiktai, problemos su kamerom, ir aktoriai – visada atsiranda divų – tai jie neturi laiko, tai noro, tai turi viską, bet dar nori visiem paaiškint, kaip daryti būtų geriau. Režisierius filmavimo aikštelėj yra vienas, bet jam ar jai vis tenka kovoti už savo vietą po saule.
Filmavimui pasibaigus ateina laikas montažui. Montažas, bent jau man, yra pati nuobodžiausia filmo kūrimo dalis. Visiška katorga. Išlenda visos filmavimo ir tęstinumo klaidos. Darbai kažkaip išsitęsia ir įgauna epines proporcijas – kas atrodė įvykdoma per valandą jau tampa nebeįvykdoma per penkias, net prie magiškų mac’ų.
Ilgos naktys ir ankstūs rytai, premjera nukeliama, bet viskas yra padaroma. Premjera galų gale įvyksta – šampanas, šypsenos ir gėlės Jonui su jo ir mūsų krizėm.
Ežio inkubatoriaus kinas: Penktadienio Vakaras
Ežio Inkubatoriaus kinas: Vadyba
Ežio inkubatoriaus kinas: Nenusigręžk
Komentarai