Sprendžiant iš to, kokiu greičiu dar visai neseniai Lietuvos žiniasklaidoje rodėsi pranešimai apie prekybą žmonėmis, tokie romanai, kaip šis, turėtų būti skaitomi dar vidurinėje mokykloje. Ir be abejo, juos turėtų rašyti progresyvūs lietuvių autoriai, kad atpratintų jaunas mergaites tikėti pasakomis apie Pelenę. Tačiau, atrodo, lietuvių rašytojams iki šiol labiau rūpi pokario partizanai, egzistencinis nerimas ir žmogiškos vienatvės problematika, o knygas apie lietuvių merginų nelaimes imasi rašyti norvegų autorė, pagarsėjusi romanais apie moteris.
Leidyklos „Alma littera“ kvietimu 2006m. apsilankiusi knygų mugėje, romanistė susirūpino lietuvių merginų likimais ir šiek tiek pasivažinėjusi po šalį ėmėsi rašyti dar vieną storą knygą. Šį kartą jos dėmesio centre atsidūrė ne suaugusi stipri moteris, kokios figūravo Dinos trilogijoje ir dviejuose vėliau išleistuose kūriniuose, bet dar visai vaikas – penkiolikmetė kaimietė keistu vardu Dortė.
Kažkodėl įtariu, kad leidyklos personalas nelabai leido norvegų prozininkei važiuoti į kaimą. Todėl Lietuvos kaimas, kuriame gyvena Dortė, gal labiau primena Norvegijos kaimą, kur stovi tvarkingi mediniai namukai, žmonės mandagiai šnekasi vieni su kitais, vyrai kramto tabaką ir negaili vandens apsiprausti. Šiek tiek naivus rašytojos žvilgsnis sukuria aplinką, kurios lietuvių skaitytojas greičiausiai neatpažins. Užtat atpažins kitką – parduotos kaip lėlė paauglės, svajojančios padėti šeimai pinigais, istoriją.
Ta istorija, tiesą pasakius, kraupoka, bet gerai, kad papasakota taip ramiai ir šiltai, kad galiausiai atleidi rašytojai šiokią tokią autentiškumo stoką. Dortė patiki nepažįstamais vyrais, kurie ja nuveš neva dirbti padavėja Švedijoje, o atsiduria Norvegijos mieste, kurio net pavadinimo nežino. Ir tiesą pasakius, ją nusipirkę norvegai pasirodo esą kur kas žmoniškesni negu ją pardavę lietuviai. Žiauriausios ir sunkiausios romano scenos aprašytos groteskiškai, bet ne tragiškai – galima tik įsivaizduoti, kiek šauktukų čia būtų pridėjusi Dalia Jazukevičiūtė. O Dortė nebeturi kur bėgti ir todėl priversta priimti viską, kaip yra. Mokytis norvegų kalbos, klaidžioti po nepažįstamą miestą, ieškoti vyrų, kurie jai duotų pinigų. Juk galiausiai, ji daugiau nieko ir nemoka. Tiesa, kaip ir D.Jazukevičiūtės paskutinio romano veikėja, ji tąsosi su savimi „Aną Kareniną“. Tačiau romano nesudievina, o tiesiog nesupranta. Nes ta knyga yra apie meilę. O ką gali žinoti apie meilę paauglė, nuo penkiolikos metų per prievartą išnaudojama vyrų?
Komentarai