Šiandien ten, kur esu, klesti electro, dub, experimental ir kuo labiau neo- ir post- kažkas. Kreivos natos ima viršų. Todėl ir nustembu išgirdus klasikinį pop-indie rokenrolą – škotų ketveriukę Travis. Bent kartą nelietingą, bet šaltą antradienio vakarą Paryžiuje.
Veiksmas vyksta kokius 4-5 metus atgal, kai Travis man buvo tie pirmieji rokenrolą grojantys, politinius arba nelėkštai romantiškus tekstus rašantys indie dievukai. Paauglystė praėjo varvinant akis prie to dar tuomet naujo dalyko Interneto ir besimokant mintinai TRAVIS hitų lyrics‘us… Dabar jau bene pamiršau, kaip klausyti tokios muzikos. Tad galima sakyti, kad visai ne aš ten šokau ir dainavau, o 15 metų paauglė. Ir tai buvo kantriai išlauktas vakaras.
Atėjom pavėlavę, jau po apšildančių The Alexandria Orchestra pasirodymo. Kiek gaila, gal, nes bent prancūzų eilė prie diskų po koncerto rodo, kad gal ir neišgirdau kažko gražaus… Na, ir be apšilimo neseniai atnaujintam Paryžiaus klube Casino de Paris labai karšta. Grupės lyderį Fran Healy atpažįstu iš skrybėlės ir ryžtingos eisenos tiesiai prie mikrofono. Laisvai ir aiškiai. Jokios improvizacijos, jokios natos į šoną. Energija ir rokenrolas. Nuo pirmos „Chineese Blues“ natos, įkvėpti prancūzai muša delniukais į taktą ir trypia. Ketvertukas tvarkingai groja dainas iš naujausio albumo Ode to J. Smith (2008). Paeiliui.
Vienu momentu net suabejoju (o juk visai nereikia), gal netyčia čia fonograma? Per daug idealiai skamba iki galo atidirbtos melodingos dainos. Bet tai ir yra žavu. [Palyginčiau su prieš pora savaičių panašioje salėje eksperimentavusius Animal Collective. Kur buvo beveik neįmanoma atpažinti dainų… ] Bet visgi naujausią albumą keičia 2003-ųjų 12 Memories. Iki kaulų ir visų kitų smegenų ląstelių pažįstami garsai: „Re-Offender“. Visa gerkle traukiu iš paskos. Prancūzai žvalgosi. Jaučiu, jog prie kompiuterio praleistos naktys, niūniuojant Travis eiles, nenuėjo veltui, ir atmintis iškapsto. Gera išgirsti visus gabalus – tiek pačių muzikantų mėgstamiausią „The Invisible Band“ (2001), tiek nuostabias naujas dainas. Puikiai parinktas „setlistas“, idealiai suderintas garsas (nepalyginamas su prieš pora savaičių koncertavusiais freak‘iniais Animal Collective, nors atrodytų, turėtų būti atvirkščiai).
Prieš kiekvieną naują dainą nubėgantys šiurpuliukai tokie malonūs. Šalia stovintis aukštas blondinas (kaip iš filmo) šaukia „C‘est cool!” (aut. past. “cool” prancūziškai tariamas minkštai, panašiai kaip „kul“ nuo žodžio „kulverstis“), ir Fran nusišypso, ir groja „Closer“. Čia jau prancūzai iš širdies traukia „lean on me now lean on me now“ ir tvarkingai linguoja į šonus. Muzikantai tęsia nemirtingais hitais. Ir publika šėlsta dar dar dar. „Side“. „Driftwood“ ir „Sing“. „Naa na na naa na“ – rėkia prancūzai, o aš išdainuoju kiekvieną posmą. Kartu su Fran, kuris smaginasi scenoj labiau, nei visi gerbėjai firminiais grupės marškinėliais ar apsisiautę Didžiosios Britanijos vėliava. Po šitokio legendinių dainų šoko, publika tikrai tampa nebevaldoma. Žmonės šaukia, švilpia, staugia ir trepsi.
Visi kartu šypsosi. Fran šypsosi taip pat. Fran laimingas kaip vaikas laksto, duodasi po sceną, užšoka ant būgnų, vaiposi ten; smaginasi nušokdamas klasikiniu roko muzikanto šuoliu. Lipa vėl ir šoka. Lipa lipa. Tuo tarpu virtuoziškas Andy (Andrew Dunlop) konvulsiškai griežia solo nauja elektronine gitara, o gražuolis Dougie (Douglas Payne) taisosi madingo palto apykaklę ir mirkčioja merginoms. Prisilakstęs Fran sumano dar vieną pramogą. Skambant ramiai Falling Down, daininkas nusileidžia ir skrodžia minią lyg pranašas su mikrofonu. Sutrikusios merginos varvina seiles, bet prisiartinti nedrįsta. Žmonių „vandenynas“ sklaidosi. Tada Fran apsiveja vienos laimingos prancūzės liemenį ir šoka, ir šnabžda į ausį… Pavydas tvyro ore, žinoma. Kitos merginos irgi veržiasi artyn, bet nustembu, klykti ir plėšti nuo savęs rūbų nepuola nei viena. Per didelė pagarba ir vokalisto nuoširdumas. Prakaito lašai nuo Fran veido taip arti, kad jau beveik nebejauku… Dar labiau įaudrinta publika dabar jau niekaip nepaleidžia TRAVIS nuo scenos.
Trypti ilgai netenka, nes muzikantai su dideliu malonumu grįžta, ir žavių duobučių skruostuose savininkas Dougie sugroja „Ring Out the Bell“. Dar šiek tiek sarkastiškai pasišaipę vienas iš kito, muzikantai pabaigia dviem man jau legendiniais hitais.
Paskutines dvi dainas sugroja tradiciškai – pirmąjai sukviečia visus keturis grupės narius (ir vieną pagalbininką akordeonistą švedą) prie mikrofono ir sudainuoja „Flowers In the Window“ akustinę versiją, kai Fran pakelia rankas ploti, o jo gitara groja Andy. Na ir pačiai pačiai pabaigai, nors jau vos užtenka jėgų, Fran paragina visus, net „sėdimus bilietus nusipirkusius britus“, atsistoti ir „pogintis“ taip, kad rytoj skaudėtų visus kaulus. Ir visi šokinėja. Cannonai ir stilingos Minoltos, iPhonai ar kiti prašmatnūs ir madingi paryžiečių ekraniukai spragsi muzikantams į veidus. Avirai pasakius, net nepastebiu, kada jie atsisveikina ir nulipa nuo scenos. Ir gerai, kad pagaliau nulipa, nes jėgų visai nebėra. Griūti ir užversti kojas. Bet laimingai, nes 15 metų paauglė gavo viską, ką tiek ilgai įsivaizdavo.
Komentarai