Chris Cornell – Scream (Universal, 2009)

Chrisas Cornellis – viena iš grunge judėjimo ikonų, beveik nenusileidžiantis Kurtui Cobainui ar Eddie Vedderiu, savo trečiojo solo albumo viršelyje energingai daužo gitarą ir tai galima suprasti visiškai tiesiogiai – susidėjęs su visų galų prodiuseriu Timbalandu, pasisėmęs idėjų iš Floydų The Wall (bent jau pats taip teigė), grįžo su muzika, skirta alternatyvaus r’n’b fanams, jei tokie iš viso egzistuoja. Gali atrodyti netikėčiausias metų sprendimas, taip pat ir modernybės nesusipratimas, faktas, kad smūgis visiems grunge fanams – tai tikrai.

Jei Soundgarden buvo savo laiku ir savoje vietoje iškilęs kolektyvas, tai antrasis nemažiau reikšmingas Cornellio projektas Audioslave pasižymėjo kaip viena originaliausių savo laiko JAV alternatyvaus roko grupių, vokalisto solo albumai išlaikė panašią tradicija, nors jiems kiek trūko šviežumo, tačiau trečiasis Scream viską verčia aukštyn kojomis nuo pat pačios idėjos gimimo. Timbalando ritmai puikiai suveikia, kuomet reikia suderinti PussyCat Dolls išsiderinusius šokių žingsnelius ar paskutinį kart priverst išsirengti senstančią Madonna, tačiau projektai su rimtesne muzika, kaip pavyzdžiui parodė Björk atvejis, nebuvo labai sėkmingi. Ir šiame albume nelabai aišku, kuriam iš pagrindinių veikėjų, toks konceptas padėjo pasiekti savo tikslų.

Nors ant popieriaus viskas gali atrodyt pakankamai priimtina ar net įdomu, realybėje taip nėra. Timbalando popsiški bytai albume yra visur ir visada, o toks išskirtinis Cornellio vokalas visiškai neranda jame vietos ar bent minimalios harmonijos. Jei tai turėjo būt kažkoks roko ir elektronikos susiliejimas, tai taip tikrai neįvyko, nes autorius savąją gitarą įspūdingai spėjo sulaužyti dar viršelyje ir atsidavė prodiuserio fantazijoms, o ji atrodo turi labai aiškias ribas – „Sweet Revenge“ galėtų tapti naujausiu Black Eyed Peas singlu, prie „Long Gone“ visai neblogai dar kartą prisiderintų „It’s Too Late To Apologise…“ tekstas, o titulinė „Scream“ net pretentuotų tapti viena puikesnių baladžių autoriaus karjeroje, jei ne trikdantis ir visa griaunantis fonas.

Scream on Fashion Rocks 2008

Pats autorius albumą prilygino Dark Side Of The Moon (kitakart tikriausiai beliks Mocartas) ir įvertino jį kaip geriausią įrašą savo karjeroje. Vienintelis panašumas galėtų būti nebent išnykusios pauzės tarp atskirų kūrinių, o teisybė tokia, kad sukeitus kurių nors dainų vietas, vienos muziką panaudojus kitur, paleidus nuo kito galo ar apmainius priedainius, kaip ką beklijuotum vistiek gautum lygiai tokį patį rezultatą – Timbalando minimaliai paprastą ritmą su piktesniu vokalu, energingą būgnų mašinos darbą ir bandymu padaryti hitą tokiame derinyje, kuriame jis paprasčiausias neįmanomas, įdomesnė išimtis galėtų būti nebent arabiškų motyvų „Take Me Alive“ ir pusės minutės trukmės „Part Of Me“ įžanga.

http://www.youtube.com/watch?v=eyOtb136n6gChris Cornell Part of Me

Ir kuomet Climbing Up The Walls pabaigoje Cornellis staiga išnyra su savo akustine gitara ir „Show Me How To Live“ laikų dainavimu, tai skamba tarsi liūdnas aidas iš praeities, iš juodosios skylės saulės, ryjančios savimi patenkintus miestiečius. Visas reikalas dabar greičiau išvirto į moralą „tapk turtingu arba mirk bandydamas“.

Kartais globalioje pop kultūroje susilieja keletas žanrų ir gimsta maloni sensacija, tačiau šis albumas tik įrodo, jog ši formulė nebūtinai visada yra teisinga. „That bitch ain’t a part of me“ 22 kartus pakartoja Chrisas Cornellis ir vulgariai išgena lauk paskutinius Sietlo dvasios likučius.

4/10