Vasario 28-tosios vakaras. Aš ir Romas, abudu smagūs, žengiame gūdžiu Gravičio koridoriumi per daug nesisielodami, kad reikia pasilenkti, jei nenori pakaušiu nutarkuoti lubų ar numušti lempą kitą. Sielotis pradedame radę tuščią salę (ir aš tikrai turiu galvoje tuščią), skrodžiamą lazerių it Katedros aikštės padangė Naujaisiais. „Dar per anksti“, paaiškina apsauginis ne itin paguodžiančiai ir perspėja, kad už dj pulto fotografuotis negalima. Et. Po cigaretės kitos lėtai, bet užtikrintai ima rinktis žmonės. Puiku, vakarėlis vis dėl to bus. Tai neilgai trukus supranta ir Miss America, stoja prie pulto ir kantriai buria šokėjų minią, o aš gėriuosi jo apibintuota galva.
Šoklūs ritmai ir jau gerai visiems atpažįstami „uyy-uyy-uyyyu“ (juk žinot, apie ką aš) po truputį išjudina merginas ir netgi kelis vaikinus, štai jau ir antrojo „sužeistojo“ Kym Wild galva sušmėkščioja ant pakylos. Iki pilno Metal on Metal komplekto trūko tik Manfredo – kur jis praleido tą vakarą, galime tik spėlioti. Šiaip ar taip, po vidurnakčio prasideda tikrasis siautulys, danceflooras rūksta, šokėjų kudlos dulka, o garsisto mimika persikreipia į „bus bėdos“. Tačiau pro kurtinantį ritmą iš kolonėlių vis dažniau ir dažniau prasiveržia su nekantrumu skanduojamas „fa-fa-fa, fa-fa-fa-fa fa!“, parodantis, kad niekas neužmiršo, ko čia iš tiesų atėjo.
Pagaliau mes jų sulaukiame – Datarockai – tiesą pasakius, tik vieno iš jų. Per du metus (pastarąjį kartą Lietuvoje jie lankėsi 2007-taisiais, festivalyje B2gether, kuomet ir ant scenos pastolių nepabijojo užsiropšti) gali pasikeisti daug kas, bet norvegų electro rockerių uniforma – vis dar ta pati, puikiai išsilaikiusi ir jau visai neblogai atpažįstama. Virš pulto palinkusiam raudonam kapišonui negailėta ovacijų. Mums savo ruožtu negailėta disco funk ritmų ir net keleto naujų Datarock gabalų.
„Dainuojam!“ sušuko patenkintas norvegas, ir salė sutartinai driokstelėjo taip ilgai lauktu „fa-fa-fa“. Merginos kratė užpakaliukus kaip už tėvynę, vaikinai – kaip už vienos nakties nuotykį. Kas nepatingėjo, atsiėmė savo penkioliką minučių šlovės šokdami tiesiai už dydžėjų nugarų (daugiausia tai buvo, kiek pastebėjau, monumentaliai besiraitančios merginos. Puiki vizualizacija). Tačiau euforija truko neilgai – panašu, kad pranašiškas Metal on Metal „Iškart atsiprašome, jei per anksti nugriūsime“ išsipildė, nes girdėjau nemažai apgailestavimų (švelniai pasakyta) dėl per trumpo seto, kuris galiausiai nežinia kodėl nukrypo į Benny Benassi „Satisfaction“, Mr Oizo „Flat “ ir panašių šlovės nuvalkiotų diskotekų himnų pusę. Reikia pripažinti – gyvai pasirodanti pilnos sudėties grupė padaro nepalyginamai didesnį įspūdį, ir ne vien dėl stadioninės atmosferos ar užtaikymo ant pačios tuometinės banging electro rock bangos keteros. Atvirai tariant – ne klubų didžėjavimui sutvėrė Dievas Kjetil, juk DATAROCK – festivalių liūtai. Elektroninis jų pasirodymas nuskambėjo lyg miglotas šėlsmo, vykusio vasarą, atgarsis: „fa-fa-fa, neužmirškite mūsų“.
Kai raudonoji meškutė galiausiai atsisveikino su fanais rankos pamojavimu ir draugišku peties „metalams“ patapšnojimu (panašu, kad DATAROCK ir MOM bendradarbiavimas vakarėliuose jau tampa gražia tradicija), klubas ėmė tuštėti kaip pamišęs, kol beliko tik saujelė niekad nepailstančių prisiekusių klubinėtojų ir vienas kitas pakampėj išlūžęs vaikinas („kaip už vienos nakties nuotykį“ ne visada suveikia). Ir vieniems, ir kitiems išbaidyti buvo pasitelkti apsauginiai ir ryški balta šviesa. Vakarėlis baigėsi, o aš išropojau iš Gravičio bunkerio pasitikti beauštančio pavasario.
Komentarai