Inga Likšaitė: žiūrėjimas Mikro ir Makro

Jei jūs niekada nematėte jos darbų, tai jau dabar pavydžiu jums pažinimo džiaugsmo. Grupinių ir individualių parodų sąrašas rikiuojasi solidžion eilėn, rašyti kad Inga yra jauna ir perspektyvi (nors tai ir tiesa), jau dabar būtų naivu. Ja žavimės ne tik mes, bet ir tie, kurie suteikia Grand Prix apdovanojimus „Pfaff Art Embroidery Challenge 07“ Londone ar pirmuosius prizus Birmingeme.

Savo kryptimi pasirinkus tarpdisciplinines praktikas, ji pasiuva ne tik nuotraukas, bet ir filmus. Iš siūles primenančių fragmentų ji konstruoja interjero detales, savo interpretacijomis iš naujo atskleidžia pop kultūros elementus, kitų žmonių kūrybą. Inga veikia čia ir dabar, tad dažnai laikui bei erdvei abejinguose lietuviškų galerijų kontekstuose jos darbai žiūrovui artimi ir truputį pažįstami.

Nebeiškentę visuotinės tylos, nusprendėme su Inga susitikti internete ir aptarti, kodėl ir kaip viskas vyksta.

Daugybė tavo darbų atrodo labai atviri ir asmeniški. Atrodo tau patinka iškelti detales į pirmą planą. Klostės, lenkimai, veido fragmentai. Kas ir kodėl tampa personažais tavo darbuose?

Keletą metų dariau darbų serija su vienu tuo pačiu personažu. Tai atsitiko be pradinės idėjos. Ieškojau veido, naršiau nuotraukas, eksperimentavau. Kai suradau patinkantį rakursą sesers nuotraukoje, padariau darbą, tuomet norėjosi tęstinumo. Vėliau įsijungė dar keli personažai, „užstrigau’“ ant jų. Pati sau tik nesenai atradau šiokį tokį atsakymą apie tai, ką darau dabar ir kaip galėčiau keistis (arba ne). Kiekvienas naujas darbas formaliai yra tik lengvas pasislinkimas, nuo prieš tai buvusio, todėl galvoju galiu išsiversti su minimum personažų. Gal net teisingiau būtų apsistoti ties vienu, o ką.. reiks pagalvoti.. Man patinka toks lėtas judėjimas link „to“ – pačio pačio gražiausio savo darbo.

Atrodo, tiki linijine progreso eiga, tai ką veiksi, kai padarysi savo gražiausią darbą?

Hm, aš turbūt labiau tikiu idėja kuo labiau į mišką tuo daugiau malkų todėl kol kas dar iki gražiausio nereikia labai stengtis galvoti ką veikti. Matyt jei jau suprasčiau, kad padariau, būtų nekas..nors bendrai tai veikti būtų ką, kurčiau verslą gal.

Papasakok kaip susidūrei su siūlėmis ir kaip nusprendei, kad būtent tokia technika nori kurti.

Man įdomios įvairios meno formos ir technikos. Dievinu tapybą. Mintyse kūriu kino filmą be pabaigos, tik, jaučiu, nieks jo nepamatys. Dariau visko daug, esu pridarius tokių nesąmonių. Dėl siuvimo pasirinkimo apsispręsti nereikėjo, nes siuvau (ką nors ar kaip nors) visą gyvenimą. Reikėjo atrasti kaip ir į ką tą siūlę paversti, kad ji įgautų naują kokybę. Kai supratau, kad per siūlę plokštumoj atrandu gerą ritmą, galiu išeiti į naują dimensiją, pradėjau daug dirbti vien su ja.

Kaip, tikiesi, žiūrovas žiūrės į tavo darbus. Iš toli jie atrodo vientisi, iš arti labai smulkūs, sudaryti iš daugelio mažų dalių?

Tikiuosi jį šiek tiek veža…O rimtai, taip, mikro/makro „žiūrėjimas“’ turbūt yra ta atraktyvioji dalis žiūrovams mano darbuose. Dar, tikiuosi galvoja, mąsto, nagrinėja, gal net susinervina, klausimų turi, atranda sau dar ką nors .Iš anksto apie tai negalvoju, palieku jam.

Tavo paveikslai ir taip atrodė labai kinematografiški, kaip nutiko, kad jie, iš tiesų pradėjo judėti?

Gal dėlto ir atsitiko, kad norėjosi dar stipresnio stumtelėjimo link judesio. Siuvimo veiksmas pats yra judesys, medžiaga nuolat juda po adata. Medžiodavau kadrus iš filmų, darant paveikslus nuo pat pradžių man buvo įdomus pats vaizdų redagavimas kur šokinėju tarp įvairių medijų, perfotografuoju nuotraukas be taisyklių, konvertuoju vaizdus daug kartų skirtinguose skaitmeniniuose formatuose, ir tt. Tada norėjosi apsukti pilną ratą gamyboje: sugrąžinti tuos kadrus atgal į judantį vaizdą. Labai smagu kai įsijauti į žaidimą.

Filmus visai nekaltai perskrodžia siuvimo mašinos ūžesys, gražindamas mus nuo vaizdo prie siūlės, nuo kurios ir prasidėjo filmas. Kas tau siuvimo mašina?

Filmukų atveju tai ji buvo kaip naratyvo generatorius arba išeities taškas, kuriuo ji prasidėjo ir baigėsi. O apskritai, nežinau, turbūt geras instrumentas kuriuo aš galiu pasirašyti po kūriniu.

Daugelis siūtų paveikslų tai naujos interpretacijos nuotraukų. Kino projektuose, kuriuose naudojamos tavo siūlės, remiksuojamas filmas ar eilėraščio skaitymas. Tiki ta postmoderno mums atnešta teze, kad nieko naujo sukurti nebeįmanoma, viskas tėra peržaidžiama, sukeičiama vietomis ir dar kartą panaudojama?

Žinoma. Tas žaidimas man labai patinka. Kai žaidžiama teisingai ir motyvuotai, be moralinės agresijos kitų menininkų atžvilgiu, atsiranda virtualus pokalbis laike, istorijoje. Taip ir elgiuosi, užsiiminėju perdirbinėjimais nuolat, perdirbinėju savo pačios produkciją, (ir atsakydama į tavo ankstesnius klausimus apie tai kalbėjau) vogiu iš prieinamų šaltinų ir galvoju, kad remake idėja bus pagrįsti mano artimiausi darbai.

Skaičiau, kad „Apie Kiną/versija 2“ parodoje buvai pakabinus raudoną užuolaidą tam, kad priartintum žiūrovus prie pačios filmo atmosferos. Ar tau svarbu kaip eksponuojami tavo darbai, ar jie privalo keisti erdvę aplink save. Ar jų suvokimui reikalingi papildomi objektai ar pvz., apšvietimas, kuriais pasinaudodamas žiūrovas patirs tavo darbų nešamą žinią?

Generuodama projektą „Apie Kiną’“ ypač galvojau apie instaliatyvią erdvę. Galima sakyti raudona užuolaida mintyse jau buvo pakabinta dar prieš pradedant įgyvendint kitus darbus. Ji buvo tarsi strateginė instaliacijos ašis aplink kurią turėjo išsidėlioti kitos filmo citatos. Ten buvo sužaista šviesa, lokacija, objektais, garsu turint labai konkretų tikslą – atkelti filmą į parodinę erdvę. Kitais atvejais negalvoju apie eksponavimą iš anksto. Bet, žinoma, kad tai yra sudėtinė kūrinio rodymo kultūros dalis ir kiekvienoje naujoje erdvėje reikia prie to padirbėti….

Per žiniasklaidą mums kas nors vis sako, kad Lietuvoje meno scena apmirus, darbų niekas neperka, niekas nevyksta, mažų nepriklausomų galerijų praktiškai nėra ir, iš esmės, viskas prastai palyginus su Vakarų Europa. Kadangi tavo darbai grupinėse ir autorinėse parodose rodyti Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir kitur, galbūt galėtum pasidalinti savo mintimis apie skirtumus ir panašumus ČIA ir TEN.

Šitas tavo klausimas man pats sunkiausias, pati nesuvedu visu galų, ir turiu pilna klausimų sau apie tai, kaip viskas vyksta, ir ar įmanoma ką nors pakeisti. Man atrodo problema ne tame, kad nieko nevyksta, o tame kaip strateguojama, kaip sudedami akcentai ir įkainojamos vertybės, kaip pristatoma. O meno scena yra ypač reliatyvus kūnas, labai jautriai priklausantis nuo bendrojo konteksto, visuomenės būsenos, nuo požiūrio atvirumo ir publikos gebėjimo meną priimti, su juo gyventi, sukramtyti, prisijungti, laisvai interpretuoti. Taip, ČIA atrodo kad ”viskas apmirę ir blogai”. ČIA žmonės įpratę skųstis – aplink sukuriamas bendras negatyvus tonas ir tada visai nieks nieko nenori daryti nes atseit nėra biudžetų, galerijų. O realiai Lietuva yra kupina labai talentingų žmonių. Tokios mažos šalies menininkų vardų koncentratas galėtų žibėti pasaulyje ir reprezentuoti Lietuvą, nereikėtų jokių veksų. O išvis, tai labai nemėgstu skirstyti į Čia ir Ten. Iš principo. Negi mes už kokio bloko gyvename? Na taip dabar į LT joks transportas nevyksta išskyrus gal EuroLines autobusus. Ir daug juokingų dalykų aplink. Bet jeigu pradėčiau kritikuoti kaip ČIA blogai – nekaip jausčiausi pati. Visada galvoju taip: jeigu aplink tave blogai pradėk keisti nuo savęs. Bendrai galimybes dalyvauti, konkuruoti, kolaboruoti, kviesti, siūlyti, rodyti tarptautinėje arenoje turime, yra fondai, rezidencijos, vieši konkursai. Jaunimas turi galimybes migruoti ir įsimaišyti į tarptautinį kontekstą, grįžti su „ekspyrensu“ ir atrasti naujai namus. Manau taip ir bus. Tu paminėjai žiniasklaidą. Man kažkaip atrodo kad čia ji turi labiau liguistą poveikį visuomenei nei Vakaruose, ypač sureikšminama baisioji lokalinė televizija su visa Eurovizija, ja aklai tikima.

Klausi apie skirtumus ČIA ir TEN iš mano patirties. Pirmas skirtumas kurį sugalvojau – Cha cha…Vakaruose vis dar švaresni tualetai galerijose ir muziejuose(!) ir visad yra popieriaus bei rankšluosčių. Pradėkim nuo to ir nenuleiskim rankų darant kitus darbus. Dar TEN dažniausiai nebūna problemų su vinių kalimu į sieną, o ČIA reikia paveikslus kabinti ant virvučiu kaip skalbinius. Paskui – publikos įvairovė. Į parodų atidarimus ateina žingeidžių žmonių ir jie mėgsta šnekėti, klausinėja keistų klausimų, gilinasi. Man patinka ČIA tai, kad galerijose prižiūrėtojų darbą dirba mieli žmonės. Pvz, Kaune Žilinsko galerijoje yra tokia nuostabi moteris Audronė, kuriai reiktų papildomą algą mokėti už aiškinamąjį darbą, bendravimą su publika. O TEN galerijose dažnai dirba sausos rūškanos moteriškės (pasitaiko ir fainų išimčių), kurios gali ir aprėkti, nes visą dieną laukia kada baigsis darbas.

O kaip yra ir kaip, tavo nuomone, turėtų būti?

Vakarų Europa turi istoriją ir tradicijas – ant to stovi kultūra. Pas mus tendencija į pseudo, naikiname ką gero turime, statome pseudo miestus, steigiame pseudo universitetus, bandome atrodyti gražesni nei esame, o iš tiesų gaunasi daug daug fake, vienadienių vertybių. Pavyzdžiui, Combo klubas Kauno prieplaukoj – svetimkūnis, niekas nesijaučia ten gerai. O socializavus Slabotkę, galėtų atgimti žavingas medinis rajonas netoli centro su menininkų loftais buvusiose gamyklose, galerijomis, amfiteatrais, restoranų, kavinių, parkų infrastruktūra šalia upės. Bet tokiems projektams reikia toliaregiškos ir humaniškos strategijos, profesionalios kultūros vadybos kaip bet kokiam kitam bizniui. O Lietuvoj kultūros vadyba neegzistuoja.

Miestas turėtų būti suvokiamas ne kaip mizantropiška aplinka, o harmoninga minčių, idėjų ir vertybių visuma. Reikia tik atidaryti šliuzus racionalioms mintims, įsileisti tękantį vandenį, žinias. Esmė ne piniguose, jie ateitų kartu su projektais. Mes esame įdomesni Vakarams labiau negu manome. Rytų Europa vakariečiams yra egzotiška, bet ne blogąja prasme, o dėl jų žingeidumo, todėl kad jie turi susikūrę tam tikrus mitus arba išvis nieko nežino ir paskui labai džiaugiasi kai atranda draugiškus žmones, talentingus partnerius veikloje. Jie atviri bendriems projektams.

Esu kaunietė todėl matau kaip yra čia: kino festivaliai nusikėlė į Akropolį ir neteko savo kamerinio žavesio, visi retro kino teatrai sunaikinti, nevyksta joks dialogas tarp visuomenės ir kultūros institucijų. Labai daug undergroundinių neformalių iniciatyvų, pilotinių idėjų nunaikinama dėl kvailų nelanksčių įstatymų, sustabarėjusių institucijų ir kietakakčių valdininkų. Norėdamas žengti paprastą bet smagų žingsnį būsi sustabdytas daugybės apribojimų, apkrautas dideliais mokesčiais ir dar atsiras kokia pensininkė kaimynė kuriai tu trukdai miegoti. Neatidarysi jokios galerijos, kavinės ar klubo.

Esminis pavyzdys, nesenai bendravau su Psilikono Teatro kūrėjais Aukse ir Darium. Jie kuria unikalų produktą – gyvus spektaklius miegamųjų rajonų gyventojams. Rodo juos gyvai tiesiog ant blokinių namų sienų, pasikviečia gyvus muzikantus įgarsinimui, žodžiu labai cool, labai nepataikūniška, nepuritoniška, o aktualu, socialu ir linksma. Bet jų seansams reikia tamsos. Bet pas mus vakarais atseit yra ramybės valandos ir jiems savivaldybės neduoda leidimo daryti renginį viešoje erdvėje po 18 val. O aš manau kad tokius autorius kurie kuria ne galerinį meną reiktų rinkti kaip perlus, suteikti garantijas, tegul jie tik bendrauja su liaudimi, su vaikais – čia visa esmė. Aš apskritai manau kad reiktų pradėti keisti situaciją nuo švietimo, mokslo kokybės gerinimo, du-tris kartus padidinčiau algas mokytojams ir dėstytojams, skelbčiau konkursą, kad į mokyklas ateitų dirbti patys protingiausi ir atviri žmonės. Tai atsipirktų labai greitai.