Pasikeitimai „Ežio inkubatoriuje“ geriausiai matosi poilsio zonos dinamikoje. Kavos aparato pasirinkimai per šitą workshopą buvo labai apriboti – ant visų kavų ir į jas panašių gėrimų mygtukų jau užklijuoti lipnūs lapukai su caps-lockiniu NĖRA. Likęs tik karštas šokoladas, pienas (?!) ir karštas vanduo. Tai arba trenkė finansinė k., arba Inkubatorius bando suvaldyti savo jaunuosius kofeino mėgėjus, kurie paskui drebančiais pirštais ir mad-fer-it akimis išstuksena ilgą, jausmingą „kam reikia tas supras“ užuominų pilną blogo įrašą, gale žinoma įmesdami nelabai išvis neiašku su kuo nors susijusį klipą, tokį kaip savo gero skonio indikatorių.
Na, o šį kartą – piešimas. Workshopą veda dvi mergaitės iš MOYTOY. Pagrindinė užduotis – iš balto vinilinio kiškio sukurti charakterį (kai kurie, darbštesni, sugalvoja savo personažams ir visą CV). Bet čia, kaip sakoma, pati ledkalnio viršūnė, dar laukia daug visokių mini-užduočių.
Teorinė dalis! Teorinė dalis iš esmės yra paskaita apie MOYTOY filosofijos menininkus. Jų pačių parinkti keywordai: manga, gatvės menas, reklama, animacija, anime, komiksai, grafitti, kinų ir japonų menas, kičas, pop kultūra, vj, dj, tatuiruočių menas, skrajutės, iliustracijos, žinomi personažai, viniliniai žaislai. Belieka tik pridėti, kad viskas skirta „šiuolaikinės universalios ir kosmopolitiškos miesto kultūros“ atstovams, kurie jaučiasi esantys kidults ir mėgsta viską, kas yra originalu-šmaikštu-ironiška. Tai, be abejo, taip pat turėtų būti lengvai kramtoma ir komerciškai sėkminga.
Mėtomos užuominos į ceci n’est pas un pipe – tai vis dar nėra pypkė. Toliau galima sužinoti, kodėl visi, išskyrus Takeshi Murakami, nemėgsta otaku. Kad manipuliuodamas gimimo, grožio, sekso ir mirties temomis gali tapti turtingu menininku (kas – man labai gaila – yra oksimoronas). Ir taip toliau.
Praktinė dalis! Teambuildingo užduotis šį kartą buvo padaryti piešinį/instaliaciją geismo ir mirties tema. Man asmeniškai į galvą atėjo terminas petite mort, tačiau workshopo dalyviai turėjo beveik atvirkščią mintį. Įgyvendinto projekto idėja tokia – kuo lyrinis subjektas labiau susijaudina (daugiau geismo), tuo daugiau jis naudoja elektros. Elektra čia turbūt turi poetiškesnę prasmę. Taigi elektros siurbiama vis daugiau, kol pagaliau prieinama iki efektyvios pabaigos – subjektas šiek tiek tos elektros perdozuoja, yra apšviečiamas iš galo, vietoj akių vyzdžių atsiranda iksiukai. Škėma tikriausiai pasakytų, kad jo veidas laimingas – ramaus idioto. Cormanas šitą būseną gal apibūdintų kaip lovely sort of death. Užtat jaunieji piešėjai ir iliustratoriai nepasidavė niūriam dramatiškumui – labai gerai.
Finalas! Pagaliau dalyviai imasi pagrindinės užduoties. Dabar galima apžvelgti ir kitų užsiėmimų darbus. Buvo visko: švelnios lyčių dekonstrukcijos Bilio Elioto motyvais (žalias kiškis su rausvu sijonėliu iš tiesų yra berniukas), purvinos ir agresyvios lietuviškos realybės vaizdavimo (zuikis su raudonais treningais ir beisbolo lazda) arba tiesiog tautinių motyvų (klasikinis geltona-žalia-raudona).
Šį kartą irgi pasitaikė visko. Viena mergaitė savo kūrinėlį apibūdino kaip „visai patenkintą tuo, kad buvo užkluptas vonioje“, kitas – „geriausias žmogaus lovos draugas“. Tikriausiai ironiškiausias kiškis buvo „įkyriai grojantis vandalas“ – jį kažkokios jėgos traukia atgal (visuomenė!), bet jis vis tiek eina pirmyn, „įkyriai groja“ (garsinis akompanimentas – prikabinti veikiantys muzikinės dėžutės viduriai), ir, kūrėjo žodžiais, toliau „puošia miestą“. O raundo laimėtojas Deimantas labai mėgsta XVII amžių ir padarė atitinkamos stilistikos darbelį: būgnininką Johnny su visais atributais – būgnais, ūsais ir kepure, nors įtariu, kad laimėjo dėl specialiai pasiūtos odinės kuprinės.
Pasibaigus šiam workshopui galima reziumuoti, kad kūrėjų, gaminančių produktus šiuolaikinės universalios ir kosmopolitiškos miesto kultūros atstovams, jau yra.
Komentarai