Ką tik pasibaigusi žiema Kauno alternatyvios muzikos scenoje buvo paženklinta eksperimentiniu skambesiu: gruodį vienintelį, bet daug diskusijų sulaukusį pasirodymą surengė debiutuojantis post rock kolektyvas Psycho Boutique, vasarį po The Boys Cult pseudonimu laikinai besislepiantis Kafka įrašė piano-elektronikos albumą She.Is.Us, koncertus rengti pradėjo Slowattack. Jei pirmieji du vardai skaitytojams kažką sako, Slowattack daugumai yra visiška šviežiena. Kitaip ir negali būti – baisųjį kovo 13-osios penktadienį šie minimalistinių melodijų kūrėjai į sceną lipo vos trečią kartą. Jiems talkino ir dar vienas Kauno muzikos eksperimentatorius Patris.
Įvairių kultūrų centras – ne visai ta vieta skambėti muzikai. Čia nėra scenos, patogių vietų žiūrovams. Ką jau kalbėti apie gerą akustiką ar įgarsinimą. Dėl viso to tiek koncertą pradėjusio Patrio, tiek Slowattack muzikavimai iš pirmo žvilgsnio galėjo priminti moksleivių pasirodymus „Šauniausios klasės rinkimuose“, o ne koncertą tikrąja to žodžio prasme. Tačiau pirmas įspūdis pernelyg retai būna teisingas – užteko įsiklausyti į Patrio MacBook skleidžiamas melodijas ir matyti, kaip jo pirštai juda violončele – tai mokykloje išvystume tik tarp didžiausių talentų, kuriuos liaupsina mokytojos ir kuriems pavydi klasės draugai.
Patrio melodijos įtraukė klausytojus į pozityvią melancholiją, tokią, kurią tinkamai iliustravo vaizdo projekcijoje plaukiantys debesys. Paslaptinga muzika. Pasirodymą paįvairino vokalinis eksperimentas: Patris pasisodino ant kelių violončelę ir pradėjo dainuoti į jos vidų. Balsas buvo duslus, tarsi sklindantis iš po žemės. Publika ėmė šnabždėtis, kažkur nuaidėjo juokas. Bet muzikantas savo pasiekė – būtent netradicinis dainavimas daug kam labiausiai įsiminė iš jo pasirodymo.
http://www.youtube.com/watch?v=JLChNCYkKboPatris
Po 20 minučių Patrio elektroninių-violončelinių garsų „scenon“ žengė Slowattack. Nežinantiems, trumpas grupės dosjė: šiuo metu vis dar besiformuojantį kolektyvą sudaro gitaristai Darius ir Lauras, bosistas Tautvydas ir saksofonu bei violončele grojanti Gabrielė. Visi jauni, visi iš laikinosios sostinės. Jų kuriama muzika telpa į minimal/experimental/post-rock rėmus. Jokio vokalo, tik instrumentinis skambesys.
Slowattack išlaikė Patrio sukurtą paslaptingą nuotaiką, tačiau praturtino ją instrumentų gausa. Dominavo gitaros, jautriai virpinamas stygas papildydavo violončelė ir saksofonas. Bene valandą trukusio pasirodymo metu grupė įtraukė klausytojus į garsų pasaulį, kupiną šaltų, bet neatstumiančių kompozicijų. Iš pradžių švelnių, vėliau lėtai, bet užtikrintai pasiekiančių kulminaciją. Niekas nedainavo, niekas nemušė ritmo, tačiau to ir nereikėjo – Slowattack įrodė, kad minimalizmas muzikoje gali puikiai pasiteisinti.
Kaip ir per pirmus du pasirodymus, grupė pasirūpino video projekcija. Šįkart vaizdais buvo pasakojama pačių slowattack sukurta istorija apie jūrą ir joje paskendusią meilę (ne, ne „Eglė žalčių karalienė“). Gaila, kad įsigilinti į pasakojimą galėjo tik sėdėjusieji priekinėse eilėse: vaizdus lydėję titrai buvo pačioje ekrano apačioje.
Mažų nesusipratimų buvo ir daugiau – keliskart salėje įjungta šviesa, nors koncertas turėjo vykti visiškoje tamsoje, projekcijos vaizdas koncerto pabaigoje tai dingdavo, tai atsirasdavo. Tačiau kitaip vargu ar gali būti, žinant, kad grupė koncertuoja vos trečią kartą, o jų bosistui tai apskritai buvo debiutas.
Nuskambėjus paskutiniai kompozicijai Slowattack buvo palydėti aplodismentais, o grupės narys Darius prasitarė, kad „šis koncertas pasirodė geresnis nei abu praeiti“. Ir nors pasirodymas vyko ne muzikai pritaikytoje scenoje, bent pusė gausiai susirinkusių žiūrovų – pačių Slowattack narių draugai, o bilieto kaina – 0 lt, po jo vis tiek norėjosi drąsiai teigti: Kaune gimė dar vienas sėkmingas muzikos mylėtojų kolektyvas, turintis idėją ir ja tikintis.
Perpildytas įvairių kultūrų centras įrodė, kad Slowattack entuziazmas įdomus ne tik jiems patiems. O tai yra didelis laimėjimas, nes ši grupė negroja lengvos muzikos. Pasirinkus eksperimentinių garsų kelią visada yra didelė rizika peržengti ribą tarp įdomaus ir eklektiško skambesio, tačiau Slowattack su panašiomis problemomis kol kas nesusiduria. Jie tiesiog kuria. Įdomu, kur tas tiesiog nuves juos penkto ar penkiolikto koncerto metu. Įžvelgiu šviesią perspektyvą:
Slowattack – keturi kūriniai
Komentarai