Šalta, vaiski pavasarinė saulė pagriebė avangardinės elektroninės mylėtojus uz pažastų ir nutempė į Šiuolaikinio meno centrą, kur, kaip ir kiekvieną pavasarį, griaudėja ir dunksi, ūžia ir švilpia avangardinės elektroninės muzikos grandai ir pagrandukai.
Festivalį pradėjo subtilus ir begalo tikslus (pasak „Wire“) Pixel iš Danijos. Jis skrodė orą giliais dūžiais, užfiksuodamas juos popieriaus diagramoje. Nors Pixel pristatė albumą The Drive, kuris parašytas kelionei automobiliu po Ameriką, muzikinė atlikėjo kelionė nuvedė į kūno virpseių galaktiką, o ne JAV pakelių industrinį peizažą.
Nepriklausomas muzikantas ir prodiuseris iš Barselonos Carlos Lopes pristatė didziausia festivalio žvaigždę – Barselonos Pompeu Fabra universiteto Muzikos technologijų grupės mokslininkų išrastą „Reactable“ aparatą. Šis aparatas toks neįprastas ir unikalus, kad jo galimybes, atrodo, įgalūs pademonstruoti gali tik ją sukūrę fizikai. Tačiau „Reactable“ mano kitaip. Jie pasikveitė Carlos „svečio muzikanto“ teisėmis. Jis renginio metu sukūrė diskotekinę improvizaciją, pademostravęs ir papasakojo, kaip veikia aparatas.
„Reactable“ pulsuojančios kaladėlės ir stalas veikia lietimo sasajos principu, kai kūrinys kuriamas manipuliuojant apčiuopiamus objektus. Aparato jautrusis stalas – tai tarsi muzikos pasaulio iPhone. Tai pirmas muzikos instrumentas, kuris garsus kuria figūrėlių ir video impulsų pagalba. Tik čia kūryba primena žaidimą. Kubai, žvaigždutės ir kitos figūrėlės skirtos garso valdymui ir jungimui, semplų paleidimui, garso bangos ar dažnio nustatymui, o groti kaladėlėmis vienu metu gali ne vienas, o keli žmonės. Ne veltui ekstravagantiškoji Bjork jau 2007-ais savo pasirodymuose džiaugėsi „Reactable“.
Lietuvių kolektyvas „Diissc Orchestra“ per festivalio spaudos konferencija žadėjo pakviesti žmones dekompiuterizuotis ir numetus į šalį kompiuterius priartėti prie pieštuko ir trintuko, t.y. grįžti atgal į gamtą. Deja, daug prišnekėje, nieko dekompiuterizuojančio jie taip ir neparodė. Perdirbti muzikos klasikos kūriniai konceptualiai atgulė į lietuviško avangardo lentyną, tačiau gyvas „Diissc Orchestra“ pasirodymas tebuvo mygtukus spaudančių rankų paroda. Pasipuošę galvas prožektoriais it kokie „Chemical Brothers“, „Diissc Orchestra“ žaidė su kompaktiniais diskais ir žinomų kūrinių fragmentais, video projekcijų rodymui pasitelkę kompiuterį. Pieštuko ir trintuko, matyt reikėjo ieškoti jų kompaktiniuose diskuose ir cd grotuvuose.
Antrasis publikos numylėtinis (sprendžaint iš ovacijų ir šūksnių) – berlynietis Alex Nowitz iš „WE Love Steim“ projekto – maišė gyvą balsą ir ritmą. Jis deformavo savo balsą, skambesį valdydamas rankose laikomais pulteliais. Tai „Wiimote“ pulteliai nuo Nintendo žaidimų, kurie dirigavo Novitzo nematomam orkestrui, pasislėpusiam dviejuose Apple kompiuteriuose. Nowitzo pasirodymas – tai judesio garso spektaklis, drama, šokis ir koncertas viename. Aktoriniais etiudais ir mimikomis atlikėjas išsikviesdavo reikiamus garsus, o ant viršaus užšnibždėdavo paukščio klyksmus ar įsuokdavo arijos trupinį.
„Jie, tie iš rytų, tikrai išprotėję“, „šitas festivalis, tai tikras vargas“,„ ne tai, kad patiko, bet įdomu“ – panašios replikos lydėjo vieną iš kontraversiškiausių pasirodymų. Kultiniame festivalyje „Elektrodienos“ svečiavęsis korėjietis Byungjunas Kwonas grojo su STEIM studijos muzikiniu instrumentu, panašiu į tarybinį stiklinį švirkštą. Pasak festivalio organizatorių – tai lituoklis. Šiuo lituokliu Byungjunas Kwonas baksnojo į mistinį stiklo ekraną. Prietaiso baksnojimas kūrė garsą ir vaizdo projekcijas tuo pačiu metu. Kūrinio „Hypermetropia“ („Toliaregystė“) metu atlikėjas užsidėjo akinius su įmontuota kamera, kuri, sklindant garsui iš lituoklio judesių, apšviesdavo akį ir rodydavo ją ekrane. Didelė atlikėjo akis iš ekrano karštligiškai judėjo kairėn ir dešinėn, tarsi rydama žiūrovų žvilgsnius. Videoprojekcijai transliuojant „toliaregę visažinę akį“ stebėtojai ir stebimasis tarsi pasiketė vietomis. Kiti destruktyviai aistringi Byungjuno video buvo lydimi nepatogių stomatologinės intervencijos garsų. Garsai tampė, gręžė ir purtė. Išradingasis Byungjunas Kwonas festivalio metu grojo ir su jo paties sukurtu instrumentu – vienakloste armonikos dumple.
Sekanti įstabi muzikos pasaulio persona – Anton Lukoszevieze iš Jungtinės Karalystės. Jis šiuo metu ieško savo lietuvisku šaknų – festivalio metu paprašė būti pristatytas kaip Anton Lukoševičius. VEKS gali trinti rankas, nes būtent Anton Lukoszevieze yra vienas iš įvairiapusiškiausių ir žinomiausių avangardinės, ekperimentinės ir improvizacinės muzikos atlikėjų. Anton yra koncertavęs daugybėje tarptautinių festivalių Europoje bei JAV (Maerzmusik, Donaueschingen, Wien Modern, GAS, Transart, Ultima), taip pat kūręs laidas BBC Radio 3, Danų radijui, Švedų radijui SR2. Anton kartu dirbo su tokiais kompozitoriais kaip David Behrman, Alvin Lucier, Amnon Wolman, Pierre Strauch, Rytis Mažulis, Karlheinz Essl, Helmut Oehring, Christopher Fox, Philip Corner, Alvin Curran, Phill Niblock ir Laurence Crane. Anton yra keturių režisierės Jayne Parker filmų herojus. Prie viso šito jis yra ansamblio Apartment House įkūrėjas, radikalios noise grupės Zeitkratzer narys. Anton neseniai debiutavo šiuolaikiniame šokyje kartu su Vincent Dance Company Diuseldorfe.
Anton festivalyje grojo ypatingu lenktu violončelės smičiumi, sukurtu BACH-Bogen prieš dvidešimt metų. Priklausomai nuo pozicijos, smičius gali liesti trejas ar net visas violončelės stygas, taip kurdamas plačią garso paletę. Violončelės skambesys maišėsi su iš anksto įrašytais elektronikos garsais, dalis gyvai grojamų garsų taip pat įsirašo ir toliau keliauja garso takeliu kilpa. Susisteminti kapoti violončelės daugiasluoksniai taktai sukūrė „pusiau gyvą“ techno ir ambient.
Eksperimentuojantis choras Brevis, rodos, iš tiesų rimtai persiėmęs atlikti viską, ką sumąsto kūrybingi lietuvių naujosios muzikos kompozitoriai. Ugnės Giedraitytės „Graduale“ šokantiems balsams priminė hip-hop ritmu atliekančias poetines nedarnias sutartines. Kūrinys efektingas ir faktūrinis, interpretuojantis poeziją ir lauko (field) garsus. Labiau elektroninis Laimos Jedenkutės „Žvėris išeina į dykumą“ susiliejo su slidinėjančiu skaitmeniniu noise. Mariaus Salyno „Kregždėlaiškyje“ lyriški tekstai užgožė ypatingą kūrinio grakštumą ir priminė tą „paprastąją“ lietuvišką poeziją, kurioje pagrindiniai subjektai yra mėnulio šviesa, pirštai ir moterys.
Jei galima spręsti apie festivalio projektų kokybę pagal bilieto kainą – geriausius pasirodymus festivalio organizatoriai sudėjo į festivalio atidarymą ir pabaigą.
Abi jos – tiek pradžia tiek pabaiga – neabejotinai diskotekinės.
Prancūzas Kangding Ray pasistato savo kuklius aparatus ir išradingai sušukuoja klausytojų stuburo smegenis tvarkingais ritmais ir lyrišku jautriu vokalu. Albumas Autumne Fold atskleidžia techno ir dub puses. Krištolinis garsas neša į tarpgalaktinius tolius. Ištampyti ir atsikartojantys space garsai pritaria minimalistiniam vizualiniam sprengimui aktyviai pulsuojančiam ekrane juodai baltomis garso linijomis.
Suomiai Pink Twins nustebino ypatinga video grafika, kuri suskaldo akių tinklainę spalvoto stiklo klostėmis, margaspalviais karpiniais, banguojančiomis žolėmis ir tūrinėmis druskos pilimis. Ofiso arba operos interjeras čia išlydomas į skystą plastmasę, o pasirodymo pabaigoje Pink Twins į skirtingas puses stumdo margų kristalų upės vandenis.
Komentarai