Viešoji politika ir menai, užjūriuose jau atšventę auksines vestuves, susitiko ir mūsuose, vienoje fotografuojančioje Tado Šarūno personoje. Fotografija – ilgametė kompanionė, lydėjusi Tadą Šarūną kaip užklasinė veikla dar gimnazijos ir ekonomikos bei komunikacijos studijų laikais, tačiau nepasitraukusi nuošalėn įsisiūbavus su ja mažai susijusiai profesinei veiklai Viešosios politikos ir vadybos institute.
Dar 2004 metais laimėjęs Lietuvos Kultūros Ministerijos menininko stipendiją, fotografas jos aprobuotų tyrinėjimų atšvaitais įvairiose Lietuvos ir užsienio galerijose dalijosi iki šiol – susitikus paaiškėjo, kad Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) 101 Galerijoje nuo Vasario 23 iki Kovo 11 dienos eksponuota „Savo vietoje” serija apėjo pilną ratą, mat pagreitį įgauna kitas (apie tai kiek vėliau). Seriją sudaro portretai – žmonių, vietų, daiktų atvaizdai, paliekantys įspūdį tarsi vogčia per durų akutę šnairuotum į kažkieno intymią aplinką. Tai iš dalies tiesa – mes akistatoje su įamžinimo fotojuostoje momento nesugadinta realybe.
Fotografija jums laisvalaikis ar darbas?
Lietuvoj labai sunku nubrėžti tas ribas. Tai, ką aš darau su fotografija, yra labai daug intelektualinių jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Man tai primena darbą, bet tai yra labai malonus darbas. Rezultatai yra darbai. (juokiasi). Dalį jų neseniai galėjot matyt VDU menų galerijoje „101”. Tą parodą rodžiau turbūt jau paskutinį kartą, nes kiti darbai jau pradeda kišti ausis. Dirbu dabar prie dviejų projektų, kurie labai užsitempė ir labai daug jėgų pareikalavo – visai ne laisvalaikiškai. Tikiuosi, kad metų pradžioj bus pirmoji paroda iš tų dviejų, bet priklausys nuo situacijos. Antroji turbūt tų pačių metų gale bus. Tai va, joks čia ne laisvalaikis, čia labai rimta (juokiasi).
Tuomet gal žodelį kitą apie seriją „Ženklai ir žmonės“?
Buvau kryžkelėje. Man norėjosi išsiaiškinti daug dalykų apie šitą kontekstą – turiu omeny, Lietuvos. Tiek socialine prasme – buvo toks fonas, labai išryškėjusios tuo metu socialinės priešpriešos – apkaltos procesas, visokių antrų, trečių Lietuvų atsiradimas, kuris lyg ir buvo akivaizdus, bet kažkodėl dalį žmonių labai stebino. Man norėjosi padirbt su socialiniu portretu, ir atsakyti į dar keletą klausimų apie meno kontekstą. Nes jaučiu tokią akivaizdžią skylę tam tikros fotografijos tradicijos, portretavimo strategijų naudojimo. Tai, ką aš darau, savo strategijomis nėra kažkas unikalaus. Bet man norėjosi padaryti tai Lietuvoje. Paimti tą patį objektą, kuris yra nuzulintas 7-8 dešimtmečio Lietuvos fotografijoje. Tarsi pasakyti, kad į tą patį objektą galima visiškai kitaip žiūrėti. Tuo metu gavau Kultūros Ministerijos menininko stipendiją. Svarsčiau kelias idėjas, kaip realizuoti koncepciją, kurią buvau pasiūlęs. Pasirinkau žmonių portretus. Per jų atvaizdą ir per jų socialinę aplinką.
Dalį šitų vaizdų jau matėm poemesanstitre virtualioje platformoje, kur jie buvo sugrupuoti į interaktyvų žvaigždyną. Kuri iš šių eksponavimo priemonių labiau pateisino šių vaizdų tikslą?
Poemesanstitre atsirado iš didelio kito žmogaus (juokiasi) entuziazmo. Mano projektas yra labai klasikinio parodos formato. Tačiau darbai buvo publikuoti taip pat ir spaudoj ir internete. Poemesanstitre išeksponuoti – jei taip galima pasakyti – pavyko palyginus neblogai. Tačiau šie darbai visgi yra skirti rodymui erdvėje. Šios fotografijos mažai kalba apie tai, apie ką turėtų kalbėti, jeigu jos yra pavienės. Svarbus yra išeksponavimo būdas. Formuoju darbų grupes, labai derinu formatus. Formatas, tai, kaip jis veikia žiūrovą, yra labai svarbus dalykas. Aš galvojau apie tai darydamas tą parodą, tai taip ir gavosi. Aišku gali kažkokios nuolaužos, kaip satelitai, būti kitose medijose, tai visai netrukdo. Bet man pačiam asmeniškai labai smagu buvo paskutinį kartą išeksponuot tą parodą, nes pamačiau tą kūrinį iš esmės taip, kaip jis turi atrodyti pilnoje formoje.
Kai kurie meno kritikai sako, kad žmonės jūsų nuotraukose sudaiktinti ar net nudvasinti, bet visi jie atrodo išdidūs. Kaip apšildote savo foto subjektus fotografavimo momentui?
Man pats tas fotografavimo momentas buvo nemažiau stresinis negu portretuojamiems, nes nesu kažkoks magas-portretistas, kaip ala – galima čia porą pavardžių įrašyt… Aš nesistengiu užburti žmonių. Visų pirma dėl to, kad tai mano pirmas toks didesnis projektas, kur žmogus daug labai reiškia fotografijai. O antra, dėl to, kad man atrodė sąžininga, kad jeigu aš beldžiuosi į nepažįstamo žmogaus duris,ir jeigu jisai jaučia tą stresą ir atitolimą, ir jeigu jisai nori laikytis tokioj pozicijoj, yra sąžininga jam tai leisti. Aš nejaučiau jokios teisės reikalauti kažkokio didesnio atsivėrimo. Juolab, kad man atrodo tada jis bet kuriuo atveju būtų labai dirbtinas ir ribotas, kaip magiškai jis ten beatrodytų. Mano idėja buvo ta, kad žmogus pats turi dalyvauti to portreto sukūrime ir pasirinkti kaip atrodyti. Visi jie pasirinko atrodyti išdidžiai, ir aš tą suprantu (juokiasi).
Pasirinko ir aplinką, kurioje buvo fotografuojami?
Kaip pasirinko… Aš atėjau pas juos į privačią erdvę (juokiasi). Taip, jie pasirinko, kur jie gyvena ir panašiai. Ta prasme nebandžiau kažko labai režisuoti. Taip, jos yra surežisuotos, kaip ir bet kuris fotografinis gyvenimas yra surežisuotas. Viskas, kas fotografijoje labai bando pretenduot į tikrovę, yra visiška apgaulė. Tai kaip mano fotografuojami žmonės kruopščiai įrenginėja savo privačią erdvę – buvo jų didžiausias pasirengimas tai fotografijai.
O dėl jų apšildymo, tai niekaip neapšildydavau. Man net atrodė paranki ta nedidelė įtampa, kuri atsiranda kai fotografuoji privačioje erdvėje, plius, dar nepažįstamą žmogų. Jie savo laikysena priartėja prie Renesanso dailės portretų, kur, kaip žinia, visąlaik pozuodavo ganėtinai pasiturintys žmonės. Iš to matyt ir atsiranda tas išdidumo pojūtis.
Ar sutiktumėte su teiginiais, kad serijoje bandėte fotografuoti socialinę atskirtį?
Man tas terminas reiškia truputį kitus dalykus negu daugeliui žmonių. Norėjosi padaryti tokį paveikslą neegzistuojančio žmogaus kuriamam Lietuvos vaizdyne. Tam įtaką darė visų pirma tas kontekstas, kuris buvo tuo metu. Mane labiausiai stebino tas daugelio žmonių atradimas, kad yra tos penkios Lietuvos, labai įvairūs socialiniai sluoksniai. Jie kristalizuojasi, gryninasi, bet yra visiškoje užmaršty, nematomi. Norėjosi juos paimti ir suteikti galimybę oriai pastovėti (juokiasi). Aišku, nesakau kad per tuos 12 ar 13 portretų padariau visą įmanomą tipologiją. Čia yra daug selektyvumo, toks 19 amžiaus eksperimentų kvapelis – noras tipologizuoti žmones, išvesti visus įmanomus tipus. Bet čia jau tiesiog pati fotografija, kaip instrumentas, prašosi būti taip naudojama.
Šita prasme, ar pavadintumėte tai, ką darote, socialine fotografija?
Jeigu yra toks terminas (juokiasi).
Sakykim – fotografija, kuri keičia pasaulį.
Aš apskritai, šitame amžiuje abejoju galimybe kažką keisti (juokiasi). Žmogaus suvokimą fotografija gali keisti, gal ne tiek keisti, kiek jam daryti kažkokius iššūkius. Bet čia ambicingiausias uždavinys, kurį aš galiu sau iškelti – tik tiek (juokiasi). Šiaip žinoma šie darbai labai socialūs. Kuriant juos man reikėjo peržengti labai daug savęs, ir patirt nepatirto, socialine prasme. Fotografuojant buvo tokių socialine prasme man labai svarbių patyrimų. Kiek tai darė įtakos galutiniam rezultatui aš nežinau. Ko gero labiau mane turtino tas procesas, negu jis buvo svarbus tam galutiniam rezultatui.
Šiuose darbuose labai išryškėjo spalvos. Jos kontrastavo su tais buitiniais vaizdais ir, rodės, prašėsi labiau tokiems vaizdams įprastos pilkos paletės…
O kodėl dažniausiai mums taip būna? Juk pavyzdžiui Egglestonas ten Amerikoj matė tuos pačius vaizdus totaliai ryškius. Čia buvo tas pat noras naudoti kitą vizualinę kalbą. Visiškai suvokiant, kad yra vienas ir kitas žiūrėjimas, jie abu egzistuoja jau panašiai metų (juokiasi). Buvo man tokių patirčių, dar kai būdamas moksleiviu mokiausi fotografijos. Spalva buvo vos ne uždrausta, nes ji neatitiko kanono. Tai geriausias būdas liept daryt kažką naujo – jei ką draudžia, tai tą ir darom.
Šita serija man priminė Diane Arbus darbus, kuri, jei liekam prie socialinės atskirties, ją fotografavo gal kiek iš kito kampo. Norisi paklausti, iš ko semiatės įkvėpimo?
Aišku, aš labai seniai domiuosi fotografija, ir manau, kad, kaip laisvalaikio menininkui, jei taip įvardinus tą statusą mano, žinau nemažai apie tai. Ir tie kontekstai, jie veikia. Taip, Diane Arbus persona man asmeniškai buvo įtakinga, bet gal kokia Rineke Dijkstra ir dar daug kitų panašiai dirbančių menininkų labiau paveikė šį konkretų projektą. Tos strategijos, kurias naudoju, yra tapusios kanonu, sunku atskirti kur jos prasidėjo, kur baigėsi. Galima jau XIX amžiuje rasti panašių dalykų. Kai žiūriu tolesnius savo darbus, suprantu, kad jie yra tyrimai. Kadangi tai darau visgi savo laisvu laiku, tai labai didelę dalį užima bandymas išsiaiškinti man asmeniškai svarbius dalykus. Tie darbai tampa pusiau antropologiniais, pusiau kultūrologiniais tyrimais. Todėl kontekstas, tai kas man svarbu, tie kylantys klausimai, vieta, kurioje aš gyvenu, sudaro didelę dalį mano medžiagos ir labiausiai veikia mano darbus. Po to išsirenku kažkokią mažiau ar daugiau nudėvėtą strategiją ir padarau kūrinį (juokiasi).
Minėjote apie naujus projektus. Gal truputį praplėstumėte šią temą.
Menininkai, darantys panašius projektus į „Savo vietoje“, paprastai tai padaro jeigu ne gyvenimo, tai pusiau gyvenimo tema. Bet aš supratau, kad čia, su šios parodos pabaigimu, man ta problema ir baigiasi. Man svarbūs jau kiti dalykai, kuriuos aš noriu išsiaiškinti. Jie iškilo būtent dirbant su šita paroda. Parodoje jau yra pora užuominų į tuos klausimus – keli peizažai, kurie lydi visą parodą. Naujas darbas, su kuriuo dirbu daugiausiai yra apmąstymai apie archetipinį Lietuvišką peizažą, kiek jis veikia mūsų sąmonę ir kaip mitas, gyvenantis tame peizaže, jaučiasi šiuolaikinėje tikrovėje. Kitas projektas yra apie tai, kaip bet kuris daiktas tampa kažkuo atsirasdamas viename ar kitame peizaže. Taigi darbai vis grynėja tokia linkme, kad vieta tampa labai svarbi. Nežinau kokio grynumo aš pasieksiu darydamas dar kitus projektus, bet manau ši tema išliks svarbi ir mano kituose darbuose.
Mums bekalbant mintimis sugrįžau į tą parodą, ir iškilo klausimas – kaip būtų atrodęs jūsų autoportretas tos parodos rėmuose?
Daugelis žmonių sako, kad aš jau esu jį padaręs. Žmonės, kurie manęs nepažinojo, bet matė parodą, buvo įsitikinę, kad ten esu aš. Tad aš ten esu, tikrai esu (juokiasi). Tarp portretų buvo keletas man artimų žmonių, draugų, arba žmonių, kurie tapo man labai įdomūs, per kuriuos bandžiau suprast save, kaip lietuvį. Šie darbai iš dalies yra mano įsivaizdavimų, fantazijų ir selektyvaus dėmesio rinkinys. Kažkuria prasme tai tikrai yra mano autoportretas.
Kaip atsirinkote žmones, kuriuos norėjote fotografuoti?
Pradėjau nuo žmonių, kuriuos pažįstu, arba pažįstu per kitus žmones. O baigiau klaidžiodamas tam tikrose vietose, kurias pats pasirinkau ir belsdamas į duris, už kurių tikėjausi sutikti man įdomų žmogų.
Kiek supratau iš apie jus rašiusių šaltinių, esate gyvenęs užsienyje. Ar darytumėte sąsają tarp grįžimo į Lietuvą ir jūsų tyrinėjimo objektų?
Tai nebuvo labai ilgas laiko tarpas, kad ypač kažką pakeistų. Bet tuo momentu, kai dariau tą darbą, aš buvau ką tik grįžęs ir naudojau tokią pasikeitusią akį. Būna toks grįžimo šokas jautresniems žmonėms (juokiasi). Tai aš supratau, kad man tai yra galimybė. Mano ta antropologinė akis buvo sujautrėjusi ir aš pradėjau ryškiau matyti. Todėl daug dirbau iškart po sugrįžimo. Tai tapo labai svarbiu dalyku.
Komentarai