2006 metų Rolling Stone geriausiųjų grupių sąraše The Boy Least Likely To muzika buvo apibūdinta kaip kažkas panašaus į tai, ką sukurtų į gupę susibūrę pliušiniai tavo vaikystės žaislai. Po trijų metų, išleidus albumą The Law of the Playground, duetui vis dar galima pritaikyti tą patį apibūdinimą.
Vienas iš dalykų, kurie žavi klausantis tiek pirmojo The Boy Least Likely To albumo – 2005-ųjų The Best Party Ever – tiek naujausiojo The Law Of The Playground, yra paprastumas ir nuoširdus infantilumas. Tarsi eilutes „and if I want to feel something, I stick pencils up my nose“ dainuotų pora į trečią dešimtį įkopusių vyriškių, jau lyg ir išaugusių savo vaikiškus kombinezonus, bet vis dar nenorinčių su šiuo faktu susitaikyti.
The Boy Least Likely To galima palyginti su tokiomis žymesnėmis indie grupėmis kaip škotai Camera Obscura ar amerikiečiai Belle And Sebastian. Asociacijas sukelia ne tik panašiai prislopintas, vietomis tarsi šnibždantis vokalas, bet ir twee skambesys, kuriame svarbesnę vietą užima ne melodija, o žodžiai.
Akivaizdu, kad The Boy Least Likely To nebando įtikinti klausytojų žarstomais išminties perlais ir koncentruojasi ties lengvais, šviesiais, bet kiek ironiškais žodžiais. Atrodo, kad grupės vokalistas Jof Owen ir instrumentalistas Pete Hobb linksminasi, kartais panašėdami į kažką iš „dainuoju ką matau“ serijos ir juokiasi iš naivių klausytojų, sykiais visgi įmesdami kažką prasmingo. Pavyzdiui, iš pradžių gana melancholiškai skambanti „I Keep Myself To Myself“ lyrika, paskutinėje priedainio eilutėje „I need a cookie and I need a hug“ jau primena kažką panašaus į Napoleoną Dinamitą, laisvalaikių piešiantį vienaragius. O štai įsiklausius į „A Balloon On A Broken String“ eilutes „I’m a balloon on a broken string / I’m not attached to anyone or anything“, galima būti tikram, kad lietuvių kalbos mokytoja įtikintų čia surasti asmenybės laisvės ir nepriklausomybės temą.
Kalbant be ironijos, žodžiai – akivaizdžiai stiprioji dueto pusė. Tačiau tam, kad juos įvertintų, klausytojas turi būti atitinkamos nuotaikos. Rodos, tai suprato ir patys The Boy Least Likely To, išleidę albumą pavasarį, kai norisi nusikratyti sunkumų ir rimties. Turintys silpnybę ryškiems guminiams batams ir lengvabūdiškiems pavasariniams pasivaikščiojimams albumui neatsilaikys.
Kaip bebūtų, melodinė albumo pusė vargiai pasižymi išskirtinumu – nors melodijos šviesios, skaidrios ir lengvai įsimenančios, vietomis jos atrodo net kiek per naivios ir elementarios. Įraše dominuoja vokalas, bandža ir neįkyrūs mušamieji, kuriuos kartais papildo smuikas, trombonas ir bosinė gitara. Albume yra vos keletas dainų, pasiūlančių kiek kitokį instrumentinį sprendimą. Tai „The Boy Least Likely To Is A Machine“, „Whiskers“, „The Nature Of The Boy Least Likely To“ ir „When Life Gives Me Lemons I Make Lemonade“. Pastaroji – potencialus indie pop hitas, nors sprendimas singlu pasirinkti „Every Goliath Has Its David“ nestebina. Melodija smagi, žodiai („And I know kung fu/ And I’m not afraid of you/ Cos I might be small but I’m not a coward/ I’ve got puppy powers that I’m not afraid to use“), žinoma, užkabintų niekuo nekaltą klausytoją ir priverstų pagalvoti, „kas čia per..?!“
Kita vertus, sukurti kažką ypatingo mažiausiais resursais – didelis talentas. The Boy Least Likely To tą padaryti sugebėjo jau antrame albume. Cituojant pačių jų dainą – visa dueto kūryba, kaip ir The Law Of The Playground yra tiesiog „in my own little way“. Tokie jau jie.
The Boy Least Likely To – Every Goliath Has Its David
ORE vertina: 7 iš 10
Komentarai