Gedimino prospekto auksaveidės mūzos suvilioja į premjerą. Valentinas Masalskis – tikras modas „Raudonmedžio rojuje“ – jau dešimt metų vadina save nepriklausomu kūrėju. Jo naujausias darbas – jau pamėgto austrų dramaturgo Tomo Bernhardto drama „Pasaulio gerintojas“.
Pirmą kartą tai buvo spektaklis „Įpročio jėga“, nagrinėjanti menininkų kūrybos esmę, kur menininkai ir jų kūryba tarsi egzistuodavo atskirai, o įkvėpimas kaip netikėtas meteoritas užgriūdavo žmogų neprognozuojamu laiku ir jėga.
Tęsdamas austrų dramaturgo kūrinių ciklą, į aksominių kėdžių salę žiūrovus V.Masalskis kviečia vėl „beveik monospektakliui“. Nors spektaklyke vaidina ir Eglė Gabrėnaitė, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Arūnas Vozbutas, Titas Varnas, tačiau pagrindinis žiūrovo kankintojas yra pats V.Masalskis. Dizaineris Vitalis Čepkauskas spektakliui sukūrė uždangą, primenančią šizofreniškus svaičiojimus ir ištepliotą nešvarią ligoninės paklodę, kuri kontrastuoja su sterilia minimalistine Renatos Valčik scenografija.
„Pasaulio gerintojas“ – pikta satyra, ištraukianti į dienos šviesą mokslo elito atstovą, kuris nekenčia savęs ir viso aplinkinio pasaulio, nors ir yra parašęs viešai pripažintą traktatą. Masalkio herojus – rašytojas, nusivylęs viskuo aplinkui, žlugdomas vidinio intelektualinio nerimo. Jis nekenčia muziejų, Roma ir Atėnai jam – „vėmalai, kuriuose nuo bažnyčios prie bažnyčios straksi turistai“. Jis kaltina visus ir viskuo – „visa nelaimė, kai buvo išrasta elektros šviesa. Žmonės visą gyvenimą dėl to ką nors pasirašinėja, o iš tikrųjų pasirašinėja savo mirtį. Net jei ir parašome traktatą, tai juk niekas dėl to pasaulyje nesikeičia. Žmonės nekenčia laikraščių, nes laikraščiai mums parodo mus pačius“. Rašytojas nekenčia kalnų, kaimo,didmiesčių ir saulėtų dienų. Nekenčia vėjo, nekenčia per minkštai ar per kietai išvirto kiaušinio.
Eglės Gabrėnaitės vaidmuo sukonstruotas kaip atsvara pagrindiniam herojui, galbūt tam, kad žiūrovai neišeitų iš proto. Gabrėnaitės personažas spektaklyje – auka. Jai tenka ilgai tylėti, lankstytis, įeiti, pareiti ir vėl įeiti – ir visa tai daryti tuomet, kai paliepia nuolatinės panikos apimtas Masalskio herojus. Gabrėnaitės personažo ginklas – griežti ir tikslingi judesiai, atstumas, tylėjimas, šnabždesys. Tardama žodžius ji stengiasi kalbėti kaip teisinga bejausmė mašina.
Senstantis rašytojas – tai bejėgio kūdikio įsikūnijimas, reikalauja nuolatinio žmogiško dėmesio ne tik garsiu rėkimu, bet ir manipuliavimu. Kankinamas neapykantos profesorius nei sekundės neįstengia pabūti vienas. Jis – tikras energijos vampyras, sutelkiantis į dėmesį artimiausios jo draugės asmenybės naikinimą. Simuliuodamas negalią kasdieninėje rutinoje jis vaidina absurdo teatrą ir verčia savo moterį atlikti žeminančius ritualus – jį prausti, rengti, kelti nuolat mėtomas knygas ir klausyti užgauliojimų. Anot Rašytojo, jo moteris rašo ne dramas, o tik „dramulkas“, yra „ne žmona, o tik bjauri sugyventinė, užimtanti mažo gyvenimo labai nedidelę dalelę“ .
Tačiau sadomazochistinis apsimestinio ligonio ir jo nepailstančios slaugės ryšys jo dalyviams, atrodo, nėra nemalonus. Ujama Gabrėnaitės sugyventinė tarsi uola – išdidžiai ir tiesiai vaikšto po namus – seilėta profesoriaus panika bei panieka jai nepavojinga. Ji, matyt, irgi žaidžia didybės manijos ir nepasitenkinimo savimi žaidime, kuriame Rašytojas yra vienintelis neginčijamas pasaulio genijus. Juk tai jis parašė traktatą „Apie pasaulio gerinimą“ ir būtent jį spektaklio pabaigoje, gulintį ant dantisto kėdės lavono pozoje apdovanoja garbės daktaro vardu. Jis nekenčia ir tų apdovanojimų, nes „premjerus ir rektorius suryja istorijos mašina“. Gabrėnaitės herojė tyli, nes vienintelis dalykas, kurį pasaulyje profesorius gali pakęsti be savęs – tai ji.
* * *
Tomas Bernhardas – austrų rašytojas, gimęs 1931 metais Austrijoje, dailidės ir rašytojo J. Freumbichlerio dukros šeimoje. Sudėtinga vaikystė, silpna sveikata ir Bernhard‘o senelis rašytojas pastūmėjo savo anūką į muzikos studijas. Vėliau Bernhardas metė muzikavimą dėl plaučių negalios. 1950 mirė Bernhard‘o mama – beveik tuo pačiu metu jis sutiko savo gyvenimo partnerę (taip ją vadina ir pats Bernardhas). Tai 37-iais metais už jį vyresnė moteris Hedwig Stavianicek, kuri visą likusį savo gyvenimą praleido padėdama Bernhardui jo kasdieniniame gyvenime ir literatūrinėje karjeroje. Viešame gyvenime Bernhardo asmuo buvo aseksualus, jis taip ir nesukūrė „normalios šeimos“.
Atrodo, kad Berndard‘o drama „Pasaulio gerintojas“ turi labai daug autobiografinių motyvų. Jis pats yra ilgai sirgo – dėl tuberkuliozės Bernhard‘as praleido 3 metus sanatorijoje, kurioje, beje, ir ėmė rašyti. Ir pats „Pasaulio gerintojo“ herojus, ir Bernhardas sako, kad kai kūnas neveiksnus ar ligotas, protas veikia puikiai. Skepticizmas ir nuolatinė kritika yra nesvetima ir Bernhard‘ui, ir „Pasaulio gerintojo“ herojui. Jie abu kritikuoja viską aplink, virškina ir atmeta nors kiek neįtinkančius pasaulio reiškinius. Perfekcionizmas, sumišęs su pasaulio niekinimu. Bernhard‘as ir „Pasaulio gerintojas“ skeptiškai žiūri į bet kokią visuomenės sandarą. Kaip Rašytojas sutrina premjerus ir rektorius į miltus, taip ir pats Bernhardas teigė, kad demokratija ir diktatūra „yra tas pats, jei pasižiūrėsi iš arčiau“. Bernhardo idėjos dažnai nesutapdavo su oficiozine politika, ir jis niekuomet nenorėjo prisitaikyti – todėl iki mirties išliko konfrontuojančioji pusė. Greičiausiai dėl to Bernhardas po savo mirties uždraudė Austrijoje statyti spektaklius ir publikuoti veikalus.
Savikritiškumas ir stabų devalvavimas – tai artimos Masalkiui temos. Jis nepagražina, o atvirkščiai, iškelia nepatogias tiesas, remdamasis Bernhardo kūryba. Bernhardas artimas Masalskiui ne tik savo nonkonformizmu, bet ir išraiška: muzikinis Bernhardo išsilavinimas davė vaisių, todėl jo dramose nėra skyrybos ženklų, o ritmas suteikiamas žodžius atskiriant didžiosiomis raidėmis. Dramos tekste nėra nieko nereikalinga, viskas tikslu ir labai svarbu. „Pasaulio gerintojo“ scenogrrafija minimali, sutelkianti dėmesį į turinį. Bernardą ir Masalskį vienija asketizmo, minčių gylio ir nuolatinės žmogaus kova su savimi principai.
Rašytoja Asta Scheib (parašiusi Rainer Werner Fassbiner „Angst vor der Angst“, pagal kurią filmą kūrė Reiner Werner Fassbinder) klausinėjo Bernhardo apie jo panieką pasauliui ir bendravimui su kitais žmonėmis. Trumpa ištrauka iš interviu, publikuoto asmeniniame Bernhardo tinklalapyje.
Kada paskutinį kartą jauteisi laimingas?
Visi jaučiamės laimingi kiekvieną dieną, jautiesi laimingas būdamas gyvas, o ne miręs. Tai didelė vertybė. Iš mirusio žmogaus aš žinau, kad žmogus myli gyvenimą iki paskutinės sekundės. Iš esmės, visi myli gyvenimą. Gyvenimas negali būti toks siaubingas kad tu nebegali daugiau kentėti. Visą laiką nori žinoti: kas bus toliau? Įdomiau sužinoti kas bus rytoj nei kas jau yra šiandien. Kai kūnas serga, smegenys veikia puikiai. Aš noriu žinoti viską. Ir visuomet stengiuosi apvogti žmones ir gauti iš jų viską. Iki tol, kol kiti to nesupranta ir nemato. Kai žmonės pamato, kad tu nori juos apvogti, jie uždaro duris.
Ar kada nors norėjai turėti šeimą?
Aš net pagalvoti negalėjau apie šeimą. Sirgau ir todėl nenorėjau veltis į tokius dalykus. Man nieko neliko, tik pasinerti į savo protą ir kažką su tuo veikti, o kūnas neturėjo jokio potencialo.Jis buvo tuščias. Ir taip buvo dešimtmečiais. Ar tai ar tai blogai – niekas nežino. Tai tiesiog būdas gyventi. Gyvenime yra milijardai egzistavimo formų. < ...> Aš vis dar gyvenu su ja (gyvenimo partneriu – aut. Past). Jei turiu problemų, klausiu jos „Ką tu darytum?“
Ar tiki į pomirtinį gyvernimą?
Ačiū Dievui, ne. < ...> Mano ambicijos sumenko, ypač po jos (gyvenimo partnerės – aut. past.) mirties. Manęs niekas nebestebina. Aš dar turiu planų. Kažkada turėdavau keturis, penkis planus. Dabar du ar tris. Bet tai nebūtina. Man to nereikia ir pasauliui to nereikia. Kai noriu rašyti – rašau, kai ne – nerašau. Kai ką nors rašai – tai yra katastrofa. Tai liūdinantis faktas apie rašytojo likimą. Neįmanoma perkelti ant popieriaus tai, ką įsivaizduoji ar mąstai. Viskas pasimeta iškarto, kai gimsta popieriuje.Iš esmės, to neįmanoma komunikuoti. Dar niekas to neįstengė padaryti. Tai ypač sunku padaryti vokiečių kalba, nes ji medinė ir nevikri, šlykšti! Tai siaubinga kalba, kuri užmuša viską kas lengva ir nuostabu. Vienintelis dalykas, ką galima pakeisti – tai pripildyti ją ritmu ir praturtini muzika.
Komentarai