Šiame straipsnyje bus apžvelgta alaus istorija, reikšmė ir vartojimo ypatumai lietuvių kultūroje. Tekstas sukurtas pagal Vilniaus universiteto sociologijos studenčių parengtą medžiagą. Pagrindiniu šaltiniu jos laikė įvairių straipsnių rinkinį „Alus lietuvių kultūroje“. Už pagalbą autorės dėkoja tinklaraščio Tikras Alus kūrėjams.
Alus anksčiau turėjo visiškai kitokią reikšmę nei dabar
Mūsų šalyje alus buvo gaminamas jau XI amžiuje. Tiesa, ilgą laiką lietuviai nemokėjo jo užraugti, nes vis neatrasdavo tinkamo priedo, skatinančio rūgimą. Tačiau medus atvėrė kelią į pilnavertišką alaus gaminimą.
Stipriausios naminio alaus tradicijos įsitvirtino Šiaurės Lietuvoje (Pasvalio, Joniškio, Biržų rajonuose).
Alus kasdienėje lietuvių aplinkoje vaidino svarbų vaidmenį. Ne veltui sakoma: „Geras gaspadorius alaus turėdavęs visada – ar šventė ar paprasta diena“. Geriama daugiausia buvo tikrai ne pasilinksminimo tikslais. Alus buvo laikomas apeiginiu gėrimu, žmonės tikėjo stebuklingomis jo galiomis.
Tradiciškai šis gėrimas buvo vartojamas per religines ir kitas kalendorines šventes (Velykas, Kalėdas, Žolines, Sėkmines, Naujuosius Metus, atlaidus ir pan.). Tikėta, kad išgeriant kaušą už tam tikrą Dievą galima prisišaukti jo palaiminimą, sulaukti gausaus derliaus. Natūralu, kad daugybė alaus ritualų buvo skirti siekiant palaiminimo ir sėkmės darbuose, gamtos gyvenime, juk kaimo žmonėms tai buvo ypatingai svarbu, „žemdirbystė“ užimdavo didžiąją gyvenimo dalį ir buvo pragyvenimo šaltinis.
Vėliau alus pradėtas vartoti per šeimos šventes: krikštynas, vestuves, laidotuves. Reikia priminti, kad šių švenčių metu alus buvo naudojamas kaip tam tikra apeigų priemonė. Buvo paplitęs mirusiojo ritualinis užgėrimas, kai artimieji gražiai nupraustą ir aprengtą mirusįjį pasisodindavo prie pietų stalo ir visi gerdavo į jį su alaus nuliejimu ant žemės. „Tai buvo priemonė tolesniam gyvųjų ir mirusiųjų bendravimui“.
Kadangi alus minėtomis progomis užimdavo svarbią vietą, todėl ir gamindavo jį tik patyrę: svarbesnėms progoms visada buvo einama užsisakyti alaus pas gerą aludarį (ne retai pas jį tekdavo toli važiuoti), paprastesnėmis progomis žmonės darydavosi patys. Beje, knygoje „Alus lietuvių kultūroje“ minima, kad dažniausiai pats aludaris buvo kviečiamas į vaišes, o šventimo metu dar reguliuodavo svečių nuotaiką ir girtumą: jei matydavo, kad žmogus liūdnas, įpildavo daugiau ar stipresnio gėrimo; jei matydavo, kad svečias jau įsisiautėjo – pasiūlydavo silpnesnio alaus.
Tačiau laikui bėgant viskas pamažu keitėsi: „XX a. pradžioje alus ima nykti iš įvairių apeigų, antroje amžiaus pusėje jo vartojimas sumažėja netgi vestuvėse bei krikštynose. Tai aiškintina išsiplėtusia geografine dalyvių įvairove, kada į šventes ėmė rinktis nepratę naminio alaus gerti miestiečiai, svečiai iš kitų geografinių regionų.“. Taip pat per laidotuves alus prarado savo apeiginę prasmę: „Per laidotuves, nebegeriama dėl idėjos, geriama, kad nusiraminti, numalšinti sielvartą“. Be to, paplito degtinė ir ėmė vis labiau stumti alų į šoną, jis tapo „papildu degtinei“. Kadangi atsirado galimybė įvairaus gero alaus nusipirkti ir parduotuvėse, naminio paklausa sumažėjo, tad aludariams nebeapsimokėjo gaminti alaus – „ pamažu silpo gerai alų mokantis gaminti aludarių sluoksnis“.
Tarybiniais laikais visiškai sunyko alaus gaminimo tradicijos, degtinė galutinai išstūmė alų. Žmonės nebegamino naminio alaus „pagal užsakymus“, nebent savo reikmėm.
Beje, minėtoje knygoje buvo iškelta labai įdomi šiuolaikinių alaus barų kilmės hipotezė. XIV amžiaus pabaigoje Jogaila suteikė teisę bažnyčių klebonams laikyti po vieną, valstybės iždui mokesčių nemokančią karčemą. Ten buvo prekiaujama midumi ir alumi. Vėliau, jau XVI amžiuje tokios karčemos labai išplito, jose jau buvo galima ne tik išgerti alaus, bet ir pavalgyti. Manoma, kad šiuolaikiniai alaus barai – karčemų tradicijos tęsinys.
Galbūt tuomet ne veltui susiformavo prasta tokių alinių reputacija. Sovietmečiu tokiose vietose lankydavosi prastos reputacijos žmonės, įvairūs padugnės. Vėliau ir kaimo aplinkoje ėmė plisti tokie patys įpročiai – gėrimas vardan paties gėrimo, t.y. alus tapo pramoga, šventimo tikslu, svaiginimosi priemonė.
Alinės tapo vien tik specifinės publikos susirinkimų vieta, nes išsilavinę, aukštesnio statuso žmonės, nors ir mėgstantys alų, vengė ten nueiti. Padorių, jaukių alternatyvų jiems beveik nebuvo.
Padėtis ėmė keistis XX amžiaus 7-8 dešimtmečiais, „Kai atsirado platesni, pirmiausia turistiniai, ryšiai su užsieniu, kai vakarų Europos pavyzdžiu pradėti kurti modernūs restoranų bei kavinių interjerai, ėmė kisti požiūris į alų ir jo vartojimo vietų dizainą. Atsirado specializuoti alaus barai su atitinkamais, alaus gėrimui pritaikytais interjerais. Jose formavosi prekiavimo alumi ir alaus vartojimo kultūra, kurią šiandien galima pavadinti netgi opoziciška nusistovėjusiai sovietinei viešojo maitinimo sistemai. Alaus barai tapo patrauklūs, ypač studentams, juose nevengė lankytis inteligentai. Žmonės susirinkdavo pabendrauti prie alaus bokalo“.
Beje, įdomu tai, kad amžininkai, t.y. anksčiau naminį alų gaminę žmonės, yra labai priešiškai nusiteikę prieš parduotuvėse pardavinėjamą alų. Kai kurie sako, kad parduotuvėse pardavinėjamas alus yra labai prastas ir nuodija žmogaus organizmą, o jų pačių gamintas skystis būdavęs sveikas ir skanus: „Anksčiau dėl putojimo į alų dėjo žirnių, o dabar sakoma, kad dedama net gi skalbimo miltelių“. Taip pat jie sako, kad parduotuvėse pardavinėjamas toks alus, kurį jie anksčiau laikydavo trečiarūšiu, nenusisekusiu ir dalindavo visiems už dyką, kaip prastą gėrimą.
Straipsnio autorės taip pat atliko internetinių tinklaraščių ir kitų internetinių puslapių apie alų turinio (content) analizę, idant sužinotų, apie ką žmonės diskutuoja, kuo domisi, kokius straipsnius rašo, kokie susibūrimai, kokios su alumi susijusios formalios ar neformalios organizacijos šiuo metu gyvuoja. Apie visa tai – antroje straipsnio dalyje, ORE.lt pasirodysiančioje kitą savaitę.
Komentarai