Apie lietuviškas divas iš „Sidabrinių gervių“

Paskutinį kartą žiūrėjau televizorių, kai rodė „Euroviziją“. Šįkart žiūriu lietuviško kino apdovanojimus „Sidabrinės gervės 2009“. Renginyje buvo euroviziškų elementų – Sasha Son, moteriškos ir vyriškos divos, bei kt.

Tačiau mėgautis gervėmis kaip morales/visuomenes normas atpalaiduojančia camp praktika vargiai įmanoma. „Gervės“, kaip, ko gero, ir lietuviškas kinas, išlieka modernistinis, prie XIX a. realizmo savo „autorine“ neuroze prisišvartavęs projektas. (Sakau „ko gero“, nes kai kurie apdovanoti filmai Lietuvoje dar nerodyti.)

Lietuviškos divos

Divos terminas visų pirma apibūdino tokias kietas operos moteris, kaip Maria Callas; paskui tokias pop klasikes, kaip Madonna ir Cher. Divų garbinimas būdingas camp kultūrai, kuriai aš ir atstovauju rašydama į ORE.lt. Dievaitės yra kietos, bet ne kaip Grybauskaitė – jos šiek tiek fatališkesnės, dramatiškesnės, isteriškos. Keistu būdu divos iškreipia lytiškumą, būdamos arba „lesbietiškos“ (kaip Marlene Dietrich), arba perdėtai „moteriškos“ (Judy Garland). Divos dažniausiai tampa homoseksualų ikonomis, jų garbinimo objektais ir patirčių atspindėtojais. Gėjai yra ištikimiausi divų gerbėjai. Labiausiai diviškos divos būna senatvėje (bus pastebėta kodėl).

„Sidabrinės gervės 2009“ buvo įrėmintos dviejų divų – Valdo Adamkaus ir Eugenijos Pleškytės.

Valdas Adamkus buvo pirmas garbus asmuo, įteikęs apdovanojimą (už geriausią trumpo metražo filmą – „Balkonui“). Jis šiek tiek kliūdamas, vieną kitą žodį ne taip sukirčiuodamas, rėžė ilgą ir moralią kalbą apie Lietuvos kino praeitį ir ateitį. Valdas Adamkus, žinoma, nėra tradicinė diva, tačiau jo padėtis išties labai tokia. Visų pirma, camp atrodo jo morali laikysena, kuri po antros „geriau nieko nedarysiu“ kadencijos atrodo itin paviršutiniška. Žavėjimasis paviršutiniškumu – vienas pagrindinių camp ir jo brolio postmodernizmo bruožų. Taigi žavėdamiesi Adamkaus kalba, žiūrovai tarsi sako – mums nesvarbu, ką tu darai, vis tiek esi gyvas, todėl gyva kultūra (aka. tauta) ir ašara mano širdyje. Žiūrovai ploja Adamkui tarsi šiek tiek užgraužti sąžinės, kad negailestingai nubalsavo už Grybauskaitę (pats Adamkus, ne paslaptis, balsavo už socialdemokratą). Taigi Adamkus suvokiamas nebe kaip politikas, o kaip diva. „Tu nueini, bet mes tave mylime.“

Kita, „autentiška“ diva – tai aktorė Eugenija Pleškytė, gavusi auksinę gervę už nuopelnus Lietuvos kinui. Ji atsiėmė apdovanojimą gervių pabaigoje, į sceną atėjo aprengta, nugrimuota, ir paremta Statkevičiaus rankos, tuomet lėtai žingsniavo link mikrofonų ir rėžė kalbą, ryškindama kiekvieną savo – žvaigždės – žodį. Įdomu, kad Eugenija Pleškytė neseniai dešimtmetį praleido Amerikoje (dar daugiau laiko ten praleido pirmoji vakaro diva). Simbolinis ar tikras sugrįžimas į Lietuvą (vakare dalyvavo ir Juozas Budraitis, Ingerborga Dapkūnaitė ir kt.) – dar viena mažos tautos kova už būtį (struggle for existence), kuri yra camp vien dėl to, kad gėjams primena jų kovą už būvį homofobiškoje heteronormatyvioje aplinkoje. „Aš prie mirties. Bet aš gyva. Tegyvuoja kultūra!“.

Vedėjai – du vyrai

Simptomiška, kad vakaro vedėjai – du vyrai. Šiaip jau retą renginį, ypač kino apdovanojimus, veda vyrai, tuo labiau du. Moterys yra pragmatiškesnis pasirinkimas, nes su jomis susitapatina didžiulės gėjų, moterų, ir jų geidžiančių heteroseksualų auditorijos. Bet nemąstant iš seksistinės pozicijos, du vyrai – tarsi ir provokuojantis sprendimas.

Juokinga ir vėlgi simptomatiška scena, kai vedėjai neįtikimai bando apginti savo heteroseksualumą buku juokeliu pristatant geriausios aktorės nominaciją: Ramūnas Cicėnas klausia Giedriaus Savickio, apie ką jis galvoja, o šis atsako visada galvojąs apie moteris. Atsakymas neįtikina, nes Giedriaus povyza, mimika, trūkčiojantis balsas ir dirbtinas patosiškų modernistinių frazių skaitymas iš lapo tarsi rodo, jog šis yra gėjus ir geidžia Cicėno (tik stengiasi neišsiduoti). Vis dėl to mėgautis vedėjais neįmanoma, nes nors jų patosiškas skaitymas arba megėjiški vaidybiniai intarpai – paviršutiniški, paviršutiniškumas susigeria į juodus jų kostiumų atlapus, nepalikdamas erdvės nei vyriškų kūnų seksualumui, nei laisvesniam žvilgsniui/požiūriui.

Kinas turi būti tuštybių mugė

Kino žmonės Vakaruose yra patys stilingiausi, gražiausiai, seksualiausi, glamūriškiausi, diktuojantys madas paprastiems mirtingiesiems. Kinas yra stilius, mada, tuštybių mugė. „Sidabrinės gervės 2009“ iš dalies į tai orientavosi.

Teigiami pasirodymai, kuriuos aš pavadinčiau vertus kino vardo: „Saulės kliošo“ vokalistės rūbai, Sasha Son dramatiškas dainavimas, Empti stilius ir daina „4 milimetrai“ (nors trūko kulminacijos), Alvydo Šlepiko akiniai (nors jo intencija akivaizdžiai per ironiška), Rasos Miškinytės ir Jūratės Onaitytės emocingos padėkos. Neigiami pasirodymai: grupė „Bix“, kuri, kaip ir „Antis“, yra iš esmės nestilinga ir nekinematografiška, kai kurių laureatų akivaizdus padėkos kalbos pasiruošimas ir emocijų trūkumas. Taip pat Algimantas Puipa, kuris prieš įteikdamas apdovanojimą, leido sau arogantiškai pajuokauti („mėgstu ploti ir labai stipriai ploti kiekvienam lietuviškam filmui, nes po kiekvieno suprantu, kad nesu blogiausias režisierius“). Puipa, panašiai kaip minėtos muzikos grupės, yra lietuviško kino uzurpatorius, beviltiškas kelių dešimtmečių senumo konvencijų plagiatorius.

Scenoje rodėsi ir mažiau girdėti atlikėjai, bandę išlaužti „kiną“, bet jų dainavimas negyvai per daug slėgė ir pražuvo scenografijoje. Nors camp žaidžia su paviršiumi, bandydamas išderinti gelmės sampratą, bet mėgautis daug įdomiau dramatišku, isterišku, pasiaukojančiu, maištaujančiu vokalu. Paradoksalu, bet tokiu būdu modernistinis projektas galėtų būti suderintas su gėjišku camp. To ir palinkečiau brangiesiems Lietuvos kino kūrėjams ir televizijos šou rengėjams.