Kiek atsimenu save, kiekvienais metais žiūriu Euroviziją. Ji tampa perspėjimu, jog nauji metai jau kuris laikas yra prasidėję. Kodėl man ir milijonams pasaulio gėjų Eurovizija yra atgaiva sielai ir akiai? Kokius politinius tikslus kelia mėgavimasis šiuo šou?
Eurovizija yra camp malonumas. Kadangi postmodernūs gali būti ne tik reiškiniai, bet ir jų skaitymas, tai kodėl taip nepaskaičius Eurovizijos? Ji tokia spalvota, ji tokia keista, tokia principingai tuščia, paviršutiniška ir infantili. Super, sakau aš, tokiu būdu atsišaudydama nuo Lietuvos moralistų, sovietinių arba geriausių atveju modernizmo užverbuotų kultūrologų/menininkų. Postmoderniai išauklėta Nijolė Galvanauskienė sako jiems „ne, ne, ir ne!“
Kiek man teko girdėti, praeitame amžiuje sovietinei santvarkai buvo priešinamasi pankuojant, kaip Nėrius Pečiūra. Dabar gi tie pankai, pripažinkim, atrodo kaip so last year modernistai, tad reikia jiems patiems (ir naujai santvarkai bei visuotinei moralei) priešintis Eurovizijos šlovinimu. Nes išklibinant paviršutiniškumo/prasmės priešpriešas, išsiklibina ir kitos nesąmoningos priešpriešos: durna jausminga boba vs. protingas baisus diedas, morali Lietuva vs. iškrypusi Europa ir t.t.
t.A.T.u. Not Gonna Get Us Eurovision 2009 Semifinal 1
Kitas labai konkretus smagus dalykas – vyro kūno erotizavimas ir fetišizavimas. Lietuvoje tai tikrai dar nėra įprasta. Net modernistinis vyro aktas atrodo drąsus ir a priori homoseksualus. Sprendžiant iš mano tėvų ir senelių pasakojimų, grožėjimasis vyro kūnu yra net didesnis tabu nei anksčiau. Dėl to vyrai bijo apsikabinti vienas kitą ir pasibučiuoti, o čia neišnaudotą energiją išlieja ant gėjų.
Eurovizija gi leidžia mėgautis vyro kūnais kiek tik nori. Vyras gali būti tuščiaviduris, bet patrauklus. Tokia pozicija Lietuvos kontekste man atrodo maištinga, todėl aš mėgaujuosi Eurovizijos tuštybe ir balsuoju už tuos dainininkus, kuriems atsiduočiau nedraugavusi. Muzika tėra sekso ritmas, arba erotiška viso to preliudija. Todėl rinktis lėtą dainą ir pusę galvos nusirėžti kepure – nelabai mandagu, ak Sasha Son.
http://www.youtube.com/watch?v=L9DNjyvtmzkSasha Son – Love – Lithuania – Eurovision 2009 Semi-Final (14.05.2009)
Bet aš vis tiek už tave, Sonai! Ir čia dar vienas Eurovizijos įdomumas. Kaip postmodernistė, aš neatsisakau patriotizmo, tik suvokiu, kad jis nenatūralus ir dažnai blogas. Koks skirtumas – esu mažos tautos atstovė ir atkakliai kartosiu, jog be Meko nebūtų Amerikos avangardo, o Sean Penn suvaidino Harvey Milk tik dėl to, kad jie abu turi lietuviškų šaknų.
O Sasha Son, be abejo, yra geriausias Eurovizijoje. Jo žingsneliai seksualesni nei norvego, jo „love, love, love“ kala į klyną. Yra ir minusų – dainuoti apie „boy and girl“ (čia, beje, ir norvego esminė klaida – nebalsuosiu už jį vien dėl heteroseksualaus naratyvo) ir neišsiviešinti savo homoseksualių nuotykių. Ir parodyk savo plikę, nes Eurovizija yra apie kovą dėl būvio (the struggle for existence)!
Interview with Sasha Son (Lithuania 2009)
Surimtėjęs reziumė. Camp klasikė Judy Garland pasimirė ir pasilaidojo prieš pat Stonewall riaušes. Kietuoliai Stonewall veteranai pasakys jums, kad ieškoti prasminių ryšių tarp šių dalykų yra kvaila ir net įžeidu. Turbūt taip ir yra. Vis tik manau, kad Lietuvos kontekste mėgautis ir dramatizuoti mėgavimąsi Eurovizija gali būti visai šaunu.
Komentarai