Kai man buvo keturiolika, varčiau Xiapin nuotraukas art.scene ir norėjau būti tais glamūriniais berniukais su neaiškiu seksualumu ir grimu. Įspūdį bei įtaką darė ir ilgi socialinio pobūdžio komentarai po nuotraukomis. Dabar Xiapin domina ne vyriškumo tema, o įvairios istorijos. Istorijos kaip žaidimai, užuominos, personažai, o ne didieji naratyvai ar tiesos. Ką tik atidarytos polaroidų parodos Kauno „Suflerio būdelėje“ istorija – kelionė po Amerikos dykumas, tiksliau, haliucinuojantys stabtelėjimai pakeliui. Ta proga Xiapin atskleidė, jog yra Eglė Navickaitė ir sutiko būti pakalbinta.
Interviu skirtas žmonėms, kurie apie tave nežino arba žino mažai. Patenkink smalsumą ir papasakok savo kūrybinę biografiją.
Tuomet tikriausiai teks išpasakoti paskutinius 8 metus. Gimiau ir augau Kaune. Studijavau interjero dizaino ir apipavidalinimo specialybę, ir tuo pat metu mokiausi pantomimos teatro mokykloje. Vaidinau masinėse scenose (kaip šokėja) Kauno Muzikiniame Teatre, scena visada man buvo įdomi, iš ten ir atsirado domėjimasis režisūra. Spektaklių ir filmų visuomet žiūrėjau daug, dideliais kiekiais ir visokių. Susitariau, kad mane paruoš režisūros studijoms Klaipėdoje. Mano tėvams tai neatrodė perspektyvu, todėl pasakė, kad tokiu atveju manęs nefinansuos. Išsigandau, jau buvau metus interjero dizainą, tad metus praleidau mokydamasi fotografuoti Vilniuje ir įstojau į fotografijos ir medijos meno studijas Dailės Akademijoje. Stojau tik tam, kad trečiame kurse pasirinkčiau video meną (tai atrodė arčiausia kino, režisūros), bet atėjus laikui rinktis, pasirinkau fotografiją. Tuo metu labiausiai domino mados fotografija (tai domina iki dabar). Tikriausiai dėl to reiktų dėkoti R. Zolubui, už jo paskaitas. Akademija ir buvo pradžia. Atsimenu, kai su pora išprotėjusių grupiokų ateidavom šeštą valandą ryto ir iki keturių dienos ryškindavome, spausdavome nuotraukas. Pats procesas buvo stebuklingas. Atsirado pajautimas, kas yra nuotrauka. O režisūra atsiskleidė gal kitu kampu – fotografuodamas privalai turėti viziją, kaip kas atrodys, be jos nebus eigos, pasakojimo.
Kur rodei savo nuotraukas?
Pirmoji paroda buvo 2002-ais, Paryžiaus kavinėje. Vadinosi „A la Paris“. Susipažinau su kavinės tuometiniais savininkais Mirjam Virz ir Augustinu, jiems patiko mano nuotraukos, paprašė padaryti tokią seriją. Ieškojau Paryžiaus Vilniuje. Norėjome, kad būtų galima ne tik pažiūrėti, bet ir išsinešti, todėl nuotraukos buvo atspaustos kaip atvirukai. Vėliau dalyvavau bendrose projektuose su lomografija, pinhole, Next festival, sutemomis, „Polaroided“ paroda kartu su RasaJ ir kt. Mano nuotraukas taip pat gali rasti art.scene ir Flickr.
Papasakok apie art.scene. Ar ten tikrai buvo kažkokia bendruomenė, ar taip tik atrodė? Ar viskas labai pasikeitė?
Tikrai buvo. Daug kas užaugo su art.scene, galiu sakyt, kad ir aš. Tikriausiai galiu save pavadinti art.scene senbuviu. Šis portalas tikrai daug padėjo, pradėjus fotografuoti buvo labai svarbu sulaukti komentarų, įvertinimų. Kai art.scene atsidarė (2001-ais), gal metus naršiau, bet nedrįsau užsiregistruoti. Tuo metu ne kiekvienas turėjo kompiuterį namuose, talpinti darbus viešoje erdvėje buvo nauja, įdomu ir baisu. Prieš įdedant darbą labai jaudindavaisi, kruopščiai atrinkdavai. Kiek teko pastebėti kas vyksta su dabartine portalo karta – autoriai deda bet ką, nevyksta asmeninė atranka, mažoka idėjiškai stiprių darbų.
Art.scene buvo tavo flash’inių kompozicijų. Čia tavo papildoma veikla, prie kurios negrįši, ar kaip?
Čia dar viena absurdo istorija. Mes su drauge atsikraustėme į naują butą pas tokią kraupią bobą. Taigi: neturėjome nei televizoriaus, nei interneto, nei kompiuterių. Reikėjo kažką veikti. Sugalvojau sukurt animacinį filmuką. Sėdėdavau vakarais ir paišydavau po 24 kadrus vienai sekundei. Tada Atviros Lietuvos Fonde buvo galima žiūrėti filmus – išnaudodavau visą laiko limitą, grįždavau namo įkvėpta Fellinio, Tarantino ar Jono Meko filmų apie Andy Warholą ir paišydavau. Paišau ir dabar, laisvalaikiu kuriu komiksus (šiuo metu labiausiai patinka Milo Manaros ir Federico Fellinio bendras projektas – komiksas „Kelionė į Tulumą“).Turėtų greitai pasirodyti medus.blog.lt inicijuota komiksų knyga (Lietuvos jaunųjų dailininkų) – ten bus ir mano kurtos iliustracijos. Animacinių filmukų bent dabar neketinu kurti, bet kažkada tikrai bus.
Metų pradžioje teko dalyvauti 8mm filmų peržiūroje. Sužavėjo išgaunamas vaizdo minkštumas ir koloritas, tad šią vasarą planuoju nufilmuoti trumpametražį filmą su 8mm kamera. Draugai juokiasi, kad aš senienų „saugotoja“. Kaip ir su polaroid fotoaparatais – domėjimasis atėjo iš noro, kad tai nepasimirštų. Tada atsiranda reikšmė, gal metaforiška, kai susikuri: kokiame laike, iš kur, kaip keliauja, kas, kodėl. Tas galvojimo procesas, kaip žaidimas man įdomus.
Papasakok apie tuos, kurie tave įkvepia.
Pirmiausia režisierius Federico Fellini ir jo personažai, fotografas Eugenio Recuenco su savo fantastinėmis fotosesijomis – ten net įdomiau žiūrėti back stage’us, Steven Klein su tobulu fotografo ir modelio santykiu (fotosesijos su Brad Pitt: www.stevenkleinstudio.com) Pavydu tokių modelių ne žinomumo prasme, bet įsijautimu – kadrus einančius vienas po kito galima laisvai sujungti į istoriją, kaip jis ir pateikė. Dažniausiai fotografuojami modeliai būna nedrąsūs, sugalvoję savo išraiškas – tada labai sunku… Aš matau viziją, kaip viskas turi atrodyti, o modelis turi viziją, kaip jis manosi, kad gražiai atrodo – ir tai sunkiai suderinama. Kai žmogus atsiduoda – puiku, galima eiti.
Taip pat didelę įtaką man daro Guy Bourdin. Net ne visai tuo ką jis daro, bet pačiu metodu. Po kiek laiko imi matyti jo gyvenimą, suprasti kaip jis viską išjaučia, gyvena tuo, ką daro. Savo namuose jis turėjo įrengęs studiją su „sudėtinga kelione“ tamsoje į tualetą. Manekenės būdavo siaubingai išsigandusios, o Bourdin kaip tik ir reikėjo tokių emocijų. Gal jis ir buvo savotiškas iškrypėlis (vis tik jo žmona, kurios jis neišleisdavo iš namų, neištvėrusi nusižudė), bet jo nuotraukose matai nerealius žvilgsnius, kuriuos jis sugebėjo ištraukti iš tų nuglaistytų skulptūriškų manekenų.
Tau irgi būdingi panašūs metodai?
Ne. Aš esu švelni mergina.
Supratau. Kaip praėjo tavo parodos atidarymas „Suflerio būdelėje“?
Pats vakaras buvo puikus, aplinka labai šarminga. Šis atidarymas buvo labiau vakarėlis su muzika, kuri labiausiai klausoma automobilyje. Apie pačią parodą, tiesą pasakius, sulaukiau labai mažai atsiliepimų. Vis tik, polaroid originali nuotrauka nedidelio formato – į ją reikia įsižiūrėti. Parodoje „Miegas šalia benzino kolonėlės“ eksponuojamos vienetinės polaroid fotografijos – norėjosi parodyti realų mastelį ir supažindinti su netradiciniu polaroid formatu. Kaune būnu retokai – tad greičiausiai komentarai mane sunkiai ir pasieks.
Tik gaila, kad besiruošdama parodai sudaužiau savo polaroid kamerą. Visiškai absurdiškai. Dėliojau nuotraukas, grojo muzika ir dėl vibracijos nuo lentynos krito sunkus rėmas, į kurį buvau atrėmusi kamerą. Ši nukrito ir sudužo. Surinkau detales, bet tikriausiai niekas nelituos plastmasės. Taip ir neišnaudojau polaroid kasečių – šios tinka tik keliems modeliams. Beje, tą kamerą ir gavusi buvau keistai – nepažįstamas žmogus internetinėse erdvėse pamatė mano pirmuosius polaroidus ir parašė į art.scene, kad nori man padovanoti įdomaus modelio polaroid kamerą. Per įvairius žmones ji atkeliavo iki manęs, o su pačiu žmogumi taip ir nesusipažinau. Easy come – easy go, kaip sakoma.
O apie ką pati paroda?
Paroda „Miegas šalia benzino kolonėlės“ yra antra dalis nuotraukų ir kelionės. Pirma dalis vadinasi „Kelionė dykuma“ ir niekur kol kas neskelbiama, nes trūksta kadrų, kuriuos norėčiau nufotografuoti Amerikoje.
Tai sustojimas arba visi sustojimai kelionėje dykuma. Sėdėjimas automobilyje ir bandymas užmigti. Nebeaišku, koks tai paros metas, nes girdisi bruzdėjimas, kažkas atvažiuoja (visiškai neaišku ar iš tikro; tai juk dykuma), kažkas šaukia – gali būti ir vėjas, ir žmogus, ir žvėris. Žinai, kai būni visiškai pavargęs, bet vis dar laikai nepaaiškinamą budrumą, kuris paskui susimaišo su realiais vaizdais ir vizijomis – praeities arba išvis nesamomis. Man visada tokiu metu ateina geriausių idėjų (deja, tuo metu neturiu jėgų nieko užsirašinėti). Grojanti muzika tavo automobilyje sukuria naujas formas veidų, prisideda neryškios benzino kolonėlių šviesos, pro pusiau užmerktas akis vaizdas pasidaro juodai baltas (nuo blakstienų) – kartais labai aiškus, kartais išvis išnyksta.
„Suflerio būdelėje“ ir rodomi vaizdai fotografuoti kelionėje su amerikietiška 70-ųjų metų kamera, Amerikoje ir prasideda istorija. Viskas istorija istorijose. Xiapin irgi istorija, kuri prasidėjo Ciūriche vieno draugo (jo pieštų) komiksų blanknote.
Nuorodos:
Komentarai