Egzistuoja tokia nuomonė, kad dauguma amerikiečių indie kino kūrėjų yra išlepę intelektualai, kurių stilių diktuoja jų akivaizdus noras prasimušti į Holivudą. Situaciją simbolizuoti gali ir vieno mano facebook‘o pažįstamo, žydo niujorkiečio status line, parašyta iš Europos grįžus į gimtąjį miestą: „Kai kavinėje girdžiu tris žydų režisierius, diskutuojančius apie trijų veiksmų strūkturą, suprantu, kad esu New Yorke.“ Amerikos mėnesio renginiuose „Tarptautinis Kauno kino festivalis“ Kaune ir Vilniuje birželio 3-7 dienomis pristato tris amerikietiškus indie filmus, kurių bent vieno praleisti visgi negalima.
„Milk“, rež. Gus van Sant, 2008, 128 min.
Praleisti negalima „Milko“. Kauno kino festivalis, be abejo, gali didžiuotis, jog atvežė šį filmą į Lietuvą (ko nepadarė „Kino pavasaris“, turiu omeny). Harvey Milk buvo pirmas Amerikos politikas, išrinktas į San Francisko stebėtojų tarybą, neslėpęs savo homoseksualios orientacijos. Jis ne tik atkakliai gynė žmogaus teises, bet ir kvietė visus gėjus išsiviešinti – nes suprato, jog viešumas yra viena stipriausių priemonių, galinčių keisti visuomenę.
Lietuvoje vyrauja keista nuomonė, jog Sean Penn už Harvey Milk vaidmenį Oskaru apdovanotas nepelnytai – neva labiau nusipelnė Mickey Rourke. Vis dėlto nors Mickey „Imtynininke“ išteisina ir įkrauna visą šiaip jau banaloką turinį, iš dalies taip atsitinka dėl siužeto paralelių su jo gyvenimu. Akivaizdu, jog Sean Penn profesionalumas „Milke“ skleidžiasi daug plačiau – įdomu stebėti kiekvieną aktoriaus manierą, judesį, balso tembrą, apskritai persikūnijimą.
Grožėtis galima ir klasikinės dramaturgijos meistriškumu – nejučia temą pildys vienas ir kitas personažas, keisis jų likimai ir kils emocijos, kol pats užsinorėsi aukštai iškelti savo plastišką riešą ir sušukti: „We can have a revolution here!“. Gus van Sant šį kartą nežaidžia iš Bela Tarr skolintais įmantriais pasakojimo būdais; čia Santas labiau reikalingas ne menui, o aktorių ir kitų filmo elementų meistrystei užtikrinti. Toks ir yra šis filmas – meistriškas, galingas, stiprus ir aktualus. This is our lives we are fighting for!
„Malonumas būti apiplėštam“, rež. John Safdie, 2008, 71 min.
Naujausias amerikietiško indie kino trendas yra mumblecore. Tai turėtų reikšti, jog herojams bus apie 20, scenarijus ir dialogai improvizuoti, o filmo biudžetas – mažas. Tokie yra „Malonumas būti apiplėštam“ ir „Vaistai nuo melancholijos“.
„Malonumas būti apiplėštam“ rodo merginą, kuri apsukriai vagia… kol sutinka romantišką vaikiną. Paskui jie kartu keliauja į zoologijos sodą, kur balta meška specialiai neslepia fakto, jog yra iškamša, o greitai ateina laikas susimokėti už vagystes. Naivi zoologijos sodo metafora dar kartą primena, kad kapitalizmas yra labai blogas dalykas, kuriame plūduriuojantys žmonės yra pavergti ir įkalinti savo aistroje daiktams. Vis dėlto sąžinė po tokio filmo kažkodėl neužgraužia.
„Vaistai nuo melancholijos“, rež. Barry Jenkins, 2008, 88 min.
Šis filmas dar nekruopščiau pasakoja apie netikėtai susitikusios juodaodžių porelės santykius – svarbu, kad juodaodžių, nes filmo ašis antroje pusėje ima suktis ties veikėjų požiūriu į rasizmą ir ekonominę segregaciją. Sukasi ta ašis netolygiai. Pagrindiniai personažai – stereotipiškai kontrastingi: mergina – laisva, šiuolaikiška ir pasiturinti, vaikinas – neturtingas ir radikalių pažiūrų… Tokiais kartoniniais veikėjais patiki nebent tada, kai jie įsisuka į veiksmingą siužetą. Jei kuri naivų ir nereikšmingą filmą, kam tada braižyti žmonėms tokius banalius bruožus?.. Kita vertus, toks yra amerikietiškas indie kinas – naivus, intymus, neva improvizuotas [ir neva sekantis John Cassavetes].
Komentarai