Šis tekstas – tai ištrauka iš 2008 m. KTU apginto sociologijos magistro darbo „Elektroninės šokių muzikos subkultūra ir jos raiška Lietuvoje“ (aut. Giedrė Brazaitytė). Darbe buvo tyrinėjama iš Vakarų į Lietuvą atkeliavusi elektroninės šokių muzikos subkultūra, kuriai būdingos tiek alternatyvios masinei (populiariajai), tiek masinės ir vartojimo kultūros tendencijos. Darbo autorė nepretenduoja į muzikologijos studijas ir šią subkultūrą darbe analizuoja sociologiniu požiūriu. Tai buvo mėginimas išanalizuoti elektroninės šokių muzikos subkultūrą Lietuvoje, atskleidžiant, kokios vakarietiškos kultūros tendencijos, idėjos, pažiūros, gyvenimo stiliai, jai būdingi ir formuoja Lietuvos jaunimo, tapatinančio save su elektroninės šokių muzikos subkultūra, pasaulėžiūrą bei vertybes.
Šioje dalyje pateikiama ištrauka iš tiriamosios darbo dalies, kurioje analizuojami kultūriniai ir socialiniai elektroninės šokių muzikos subkultūros ypatumai Lietuvoje bei tai, kokias reikšmes subkultūrai suteikia patys jos kūrėjai.
Rašant darbą, buvo pasirinkti kokybinio tyrimo metodai: interviu, turinio analizė ir stebėjimas dalyvaujant. Atsižvelgiant į tiriamos subkultūros specifiką (tai muzikinė, laisvalaikio ir pramogų subkultūra), pasirinkti būtent pastarieji metodai, kadangi, mano nuomone, jie gana išsamiai atskleidžia subkultūros kuriamus kultūrinio tapatumo modelius, sklaidos principus, vertybinį aspektą ir kt.
Interviu apklausta 10 Lietuvos elektroninės šokių muzikos kūrėjų, atlikėjų (Dj‘ų) bei renginių organizatorių. Septyni iš jų – kauniečiai, trys – klaipėdiečiai. Nors buvo kreiptasi į potencialius respondentus iš Vilniaus, tačiau dėl pastarųjų laiko stygiaus, atstumo ar kitų priežasčių nė vieno vilniečio pakalbinti nepavyko.
Visi apklaustieji noriai sutiko duoti interviu, išsamiai, susidomėję atsakinėjo į klausimus; išsakė įdomių ir vertingų minčių, taip pat negailėjo paskatinimo žodžių toliau tęsti šį tyrimą, kadangi, pasak jų, EŠM subkultūra mažai Lietuvoje tyrinėtas reiškinys, tad tokio pobūdžio darbai, kaip šis, žymi teigiamus poslinkius šioje srityje.
Interviu metodu apklausti respondentai
1. DJ Karalius – Vienas pirmųjų house stiliaus muzikos diskžokėjas bei vakarėlių organizatorius Lietuvoje. Vienas iš pirmosios “House” muzikos įrašų kompanijos “Ryralio records” Lietuvoje įkūrėjų.
Kaunas
2. Golden parazyth – Elektroninės šokių muzikos kūrėjas ir atlikėjas. Muzikinę karjerą pradėjęs 2005 metų pabaigoje, šiandien vertinamas kaip vienas ryškiausių jaunųjų EŠM kūrėjų Lietuvoje.
Kaunas
3.Fewnolder – Electro, techno muzikos stilių kūrėjas ir atlikėjas iš Klaipėdos.
Klaipėda
4. Kafka – Eksperimentinės elektroninės muzikos kūrėjas ir atlikėjas.
Kaunas
5. 8 maršrutas – Electro – jazz, hiphopo grupė.
Klaipėda
6. Dj 2youkaukė – Breakbeat muzikos stiliaus atlikėjas ir vakarėlių organizatorius.
Klaipėda
7. Dj Numba_none – Reggae, raga, dub muzikinių stilių atlikėjas. “Kaunas Urban Beats” (KUB) komandos, organizuojančios alternatyvius EŠM vakarėlius, narys.
Kaunas
8. Dj Pakas – Funk, breakbeat muzikinių stilių atlikėjas ir vakarėlių organizatorius. KUB komandos narys.
Kaunas
9. Dj Road’s’killa – Drum&Bass muzikinio stiliaus atlikėjas ir vakarėlių organizatorius. KUB komandos narys.
Kaunas
10. Dj Stereoman – Techno muzikos stiliaus atlikėjas. KUB komandos narys.
Kaunas
Kultūriniai ir socialiniai elektroninės šokių muzikos subkultūros ypatumai Lietuvoje
Maždaug tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, EŠM pradėjo plisti po Lietuvą – pradėti organizuoti pirmieji EŠM renginiai ir vakarėliai. Ši nauja, vakarietiška kultūra, greitai pritapo tarp šalies jaunimo, mat tuo metu Lietuvoje buvo gana įtemptas laikas tiek politiniu, ekonominiu, tiek kultūriniu atžvilgiu (Nepriklausomybės paskelbimas, ekonominis nuosmūkis, kultūrinė ir socialinė stagnacija ir kt.). Jaunimo atžvilgiu tuo metu nieko įdomaus kultūrinėje srityje nevyko, o atsiradus EŠM (tuo laiku tai buvo labai nauja, iš vakarų mus pasiekusi muzika ir kultūra), ji greitai patraukė jaunus žmones, taip vadinamąjį „progresyvųjį“ jaunimą (besidomintį naujovėmis).
Į gana nereguliariai ir skirtinguose Lietuvos miestuose organizuojamus tuo metu ypač alternatyvios (bent jau tuomet vyraujančios lietuviškos pop ir rusiškos muzikos atžvilgiu) elektroninės muzikos vakarėlius rinkdavosi skirtingo amžiaus, pažiūrų ir skonių, tačiau iš esmės alternatyviąją visuomenės dalį atstovaujantis jaunimas, taip vadinami „kitokie“ arba „neformalai“– nuo pankų, metalistų, reperių iki reiverių.
Pirmieji EŠM vakarėliai dažnai buvo rengiami kiek neįprastose, pramogoms ne itin pritaikytose, tačiau turinčiose savotišką aurą, alternatyviose erdvėse (Klaipėdos laivų prieplauka, valgykla-kavinė „Pakalnė“ Kaune, Technikos bibliotekos kavinė ir „Draugystės“ viešbutis Vilniuje, buvusios Vilniaus dailės akademijos spaustuvės patalpos bei kt.). Entuziastingi ir kūrybingi jauni žmonės organizavo EŠM vakarėlius, norėdami kurti, platinti šią muziką Lietuvoje, ieškodami tam tikros meninės ir kultūrinės saviraiškos, burdami bendraminčius. Tuo metu tai buvo mažai kuo susiję su finansine nauda, kadangi vakarėliai buvo organizuojami iš esmės ne siekiant pelno, o labiau iš idėjos.
Šios kultūros ir jos įtakoje besiformuojančios subkultūros progresas – akivaizdus. Šiandien galima įžvelgti akivaizdžias šios subkultūros transformacijų tendencijas ir net rezultatus – nuo alternatyvios muzikos, kultūros ir jaunimo subkultūros iki EŠM virtimo kultūrine indutrija, generuojančia gana nemažą mūsų šalies ekonomikos dalį. Kitas svarbus aspektas – socialinis: EŠM subkultūra ir vis didėjantis jos paplitimo mastas sufleruoja daugelį dalykų apie Lietuvos jaunimą, jo gyvenimo aktualijas, kultūrinius poreikius ir problemas.
Tyrimo metu interviu būdu apklausti respondentai (EŠM kūrėjai ir platintojai) pasakodami apie savo kelią į EŠM subkultūrą, teigė, jog pirmiausia viskas prasidėjo nuo muzikos ir noro ją skleisti Lietuvoje, tačiau svarbų vaidmenį atliko ir to meto mūsų šalies situacija.
DJ Karalius: 1996-1997 metais pradėjome organizuoti vakarėlius tuo metu studentų ir jaunimo pamėgtoje valgykloje – kavinėje „Pakalnė“. Reikėjo atsirasti reikiamu laiku, reikiamoje vietoje, ir mums pavyko tai padaryti. Palyginus tais laikais į „Pakalnę“ susirinkdavo 300 žmonių,- tai ganėtinai didelis ratas. Tie žmonės, ateinantys į mūsų organizuojamus vakarėlius, buvo ieškantys naujų dalykų, smalsūs, tad labai greitai „pasigriebė“ naują Lietuvoje EŠM idėją. Mes su kolega Povilu buvome atsakingi už muzikinę pusę – buvome didžėjai. Kitas kolega labiau prižiūrėjo administracinę pusę, sutardavo dėl patalpų, įtikindavo kavinės savininkus, kad leistų organizuoti renginius, o kitas studijavo architektūrą, tai padarydavo renginių „flajerius“. Kiti padėdavo tvarkytis, sunešdavo aparatūrą ir pan. Net buvome įregistravę oficialią organizaciją – „Alternatyvinės muzikos klubas Ryralio“. Mes siekėme kokybės, organizuodavome ne visiškai masinius renginius, ieškodavome ir grodavome gana alternatyvią, naują EŠM. Tuo metu EŠM tik ateidinėjo į Lietuvą, todėl niekas (nei tie, kurie grojo, nei, kurie ėjo į vakarėlius) nesuvokė to stilistinio muzikos susiskirstymo. Vėliau prasidėjo stilių skirstymas. Bėgant laikui, kai žmonės labiau pradėjo domėtis savarankiškai, savotiškai edukuotis, atsirado supratimas ir atitinkamai atsirasdavo žmonių, kurie pradėjo organizuoti tam tikro stiliaus EŠM vakarėlius. Po kurio laiko Lietuvoje ėmė atsirasti ne tik EŠM grojančių, bet ir ją kuriančių žmonių.
DJ Pakas: Pradėjau domėtis muzika, pats atsirinkti, ką klausyti, dar vaikystėje, kai Lietuvoje ta pirmoji „popso“ banga buvo pasiekusi epogėjų. Tada nelabai galėjai ką pasirinkti – tekdavo žiūrėti POP TV ir pirkti kasetes prie stoties turgelio. Pamenu, kad būdamas maždaug 8 klasėje, gaudavau dienpinigius, taupydavau juos, o tada nusipirkdavau kasečių. Nepigios buvo – po 15 litų. Didžėjavimu susidomėjau maždaug 2000 metais. Man tai buvo egzotika, labai įdomi veikla. Visą laiką norėjau groti plokštelėmis. Nors dar neturėjau aparatūros, bet jau tada žinojau visas internetines plokštelių parduotuves – daugiau nei keturis metus sekiau, domėjausi, bet nepirkau, nes tada dar mokiausi mokykloje ir pats pinigų neuždirbdavau.
DJ Road‘s‘killa: EŠM pradžia Lietuvoje, buvo panaši, kaip ir užsienyje – EŠM buvo kaip bendras reiškinys. DJ’ai grojo įvairius EŠ muzikos stilius. Viskas buvo paprasta ir aišku – visi muzikiniai stiliai vienoje krūvoje. O dabar stiliai tapo kaip ir nesukergiami – viskas labai pasikeitė, diskžokėjai labai pasiskirstę: groja tik „house”, „d’n’b“, „electro“ ar kitus muzikinius stilius. Tai jau savotiškos naujos EŠM tradicijos Lietuvoje, kurias galima įvardyti kaip tam tikras EŠM madas, vakarėlių koncepsijas. Viskas susisegmentavo. Jei jau tai yra „house” muzikos vakarėlis, tai muzika per daug ir nekis. Ateis žmonės, kurie žino, kad nori girdėti būtent to stiliaus muziką. Ir, aišku, jie turi pamatyti kažką naujo. O „promot’erių” darbas būtų tai daryti – parodyti kažką naujo ir įdomaus.
Interviu metu buvo siekiama išsiaiškinti, kodėl respondentai pradėjo domėtis EŠM, ją kurti ir groti? Kas juos skatina tai daryti: domėtis EŠM naujovėmis, organizuoti vakarėlius iki šiol? Juk tai kainuoja išties nemažai investicijų – tiek finansiniu, tiek laiko ar idėjų atžvilgiu. Tyrimo dalyviai visi nuoširdžiai ir užsidegę pasakojo, ką jiems patiems reiškia muzikos kūryba, jos vakarėlių organizavimas ar kita su EŠM susijusi veikla. Nors buvo sulaukta itin įvairių nuomonių, parodančių, kad šios veiklos imamasi dėl skirtingų priežasčių, bet visi kalbintieji sutartinai ir su didžiausia meile kalbėjo apie muziką.
Golden parazyth: Aš kuriu tai, kas įdomu man pačiam, kas tūno mano viduje – tas atsispindi ir mano muzikoje. Be to, mėgstu eksperimentuoti, todėl net pats ne visada esu tikras, jog kuris nors kūrinys pasirodymo metu nenuskambės kaip nors kitaip, nei iki šiol. Svarbiausia, ko aš ir siekiu savo pasirodymų metu, kad žmonės išgirstų tai, ką ir kaip aš darau, kad mano muzika jiems suteiktų geras emocijas. Man pačiam kūrybiniame procese muzika yra svarbiausias akcentas, tačiau žodžiai, balsas ją papildo ir paįvairina. Kaip jau minėjau, mano kūryba – tai viskas, kas mano viduje. Grodamas nemeluoju, net jei tai ne vien grožis ir gėris.
Fewnolder: Tai saviraiška, emocijų išsaugojimas, siekis kažką palikti po savęs (daugiau nei vien tik vaikus). Taip pat tai padeda pabėgti nuo kasdienės rutinos, suteikia materialinį arba socialinį įvertinimą, ir dėl pačios muzikos nuolatinės kaitos, verčia tobulėti pačią asmenybę.
Muzika, tikriausiai, labiausiai svarbi pačiam kūrėjui ar atlikėjui. Tik jis savo sugebėjimais, energija ir charizma, perfiltravęs muziką, gali pateikti publikai. Atlikėjas yra grandis tarp muzikos ir publikos. Jis turi parodyti, kaip reikia jausti jo kūrybą, o parodęs – priversti pajausti.
Grupė 8’as maršrutas: Mes tiesiog ieškome, kuriame savo stilių – tokį, kurio su niekuo nesumaišysi, o išgirdęs pasakysi, kad tai 8‘as maršrutas. Mes nenorime būti į nieką panašūs, ir nesinorėtų, kad būtų panašių į mus. Iš kitų išsiskiriame tekstais, savitais IJO kurtais instrumentalais. Koncertų metu viskas vyksta gana paprastai: muzika grojama iš CD, o mes viską atliekame gyvai, ir, aišku, talkina DJ’us.
Yra žmonių, kurie supranta tai, ką ir mes. Tai tie žmonės, kurie myli muziką ir aplinkinį pasaulį: draugai, pažįstami ir šiaip laisvi piliečiai.
Mūsų dainos – apie viską. Galbūt tekstuose negvildenamos labai rimtos ir sudėtingos gyvenimiškos problemos – savo dainomis mes daugiau sekame pasakas, pasakojame istorijas apie tai, kas svarbu mums patiems – apie gyvenime esamus dalykus, kurių žmonės nepastebi, apie tai, kas dažniausiai yra „už kadro“. Žodžiu, bandome paliesti savo ir klausytojų pasąmonės kampelius.
2Youkaukė: Asmeniškai man ši veikla duoda tiek malonumą, tiek rūpestį ir atsakomybę už tai, ką darai. Muzika – tai grožis, malonumas. Šiuo metu ši veikla domina todėl, kad atėjus į renginį arba jį organizuojant norisi išgirsti iš atlikėjo ne tai, ką jis sukūrė, bet tai, ko dar iš jo negirdėjau, tad visada vertinu tai, ko dar neteko girdėti, ir tai, kas skamba kiek kitaip ir nešabloniškai.
DJ Pakas: Dar dabar prisimenu savo, kaip DJ, sugrotą pirmą kūrinį viešai. Tai buvo Freestylers gabalas „Dogs and Sledges“. Buvo gana baisu – drebėjo visas kūnas. Nežinojau, kaip mane priims, bet pasisekė puikiai, nes jau buvau gan netrumpai padirbęs namie, mokėjau miksuoti.
Turiu tokią schemą – kaskart grodamas, savo muzika mėginu „sugauti“, užkabinti žmones ir vesti juos ten, kur juos noriu matyti – kad jiems būtų linksma ir kad jie džiaugtųsi, mėgautųsi tuo, ką girdi. Pamenu, grojau maždaug Kaune vykusiame reive „Lost Terra“. Buvo paryčiai, žmonių jau likę nedaug… Bet pradėjau groti ir pastebėjau, kad nuo pat pirmų gabalų žmonės manęs klauso, ir aš juos, kaip pats sakau, „pagavau“. Pradėjęs groti nuo lengvesnės, sunkinau muziką, ir jie linksminosi, ėjo paskui mane. Buvo nepakartojama jausti kažkokį ypatingą ryšį su tais žmonėmis.
Klausau labai daug visokios muzikos… Apskritai, galima klausyti įvairią muziką, bet kai kurią tik vieną kartą… Manau, groti reikia tai, kas patinka, ir tai, ką supranti. Juk ta muzika, kurią tu groji, yra dalis tavęs. Tai nėra darbas – muzika tampa tavo gyvenimu.
Kadangi šiame darbe į EŠM reiškinį žvelgiama per subkultūros prizmę ir ši subkultūra pristatoma, remiantis sociologinėmis subkultūros teorijomis bei kitų mokslo sričių požiūriu, atliekant tyrimą, norėta išsiaiškinti, ar akademinis požiūris iš tiesų į šį postmodernų jaunimo kultūros reiškinį žvelgia taip pat, kaip tai supranta patys subkultūros nariai, kultūros kūrėjai ir platintojai.
DJ Karalius: Sudėtinga kalbėti apie EŠM, kaip apie tam tikrą vientisą reiškinį. Jei dalykas egzistuotų trumpai, tam tikru laikotarpiu, konkrečioje vietoje, tada būtų lengviau tai apibrėžti. EŠM turi įvairių požymių, ypač jei apie EŠM kalbėtume labai bendrai. Kadangi jei kalbame apie kažkokį konkretų muzikinį stilių, jis paskui save „velka“ tam tikrą estetiką. Atskiruose stiliuose gali rasti tam tikrų požymių. Viename – gal daugiau socialinio judėjimo, kitame – subkultūros, nes išlikę daugiau „undergraund‘e“, yra mažiau populiarūs.
DJ Road‘s‘killa: Sutinku, kad EŠM – subkultūra, ypač Lietuvoje, tačiau susiskaidžiusi į daugybę mažesnių subkultūrų, muzikos stilių atžvilgiu. Kai EŠM susiskaido dar į atskirus substilius, tada galima išskirti atskiras subkultūros dalis, kurios atspindi tam tikrą pasaulėžiūrą, idėjas. Mano nuomone, EŠM labiau atspindi gyvenimo būdą, o ne ideologiją.
DJ 2youkauke: Kai kam tai – gyvenimo būdas ir stilius, kitiems – pramoga.
Fewnolder: Globaliai – elektroninė šokių muzika yra besikeičiančių narkotikų ir tobulėjančių technologijų padarinys. Asmeniškai man – neribotų sintetinių garsų visuma, suteikianti individui svaigulį, atsipalaidavimą, dėmesį ir siautulį.
Kokia EŠM subkultūros socialinė ir kultūrinė vertė: ar ji turi ideologiją, politinę poziciją, ar išreiškia konfrontaciją prieš ką nors, ar kuria kokias nors vertybes? Ar įmanoma EŠM apibrėžti tam tikrais kriterijais?
Fewnolder: Elektroninėje šokių muzikoje vertybių nėra. Galimi tik subjektyvūs stereotipai, galbūt simbolinės tradicijos. Vertybės, idėjos ir pasaulėžiūra egzistuoja tik pas kiekvieną individualų šokių muzikos atstovą. Ir šie dalykai atsispindi tik per jo paties kūrybą. Dėl to aš neskirstau muzikos į stilius ar pakraipas, skirstau į savybes, jausmą ir kuriamas nuotaikas.
Tiesa, galima pastebėti socialines naujoves, kurias EŠM įneša į Lietuvą. Iškreiptų valdymo ir okupacinių sistemų pasekoje, kai kurios Lietuvos valstybės socialinės dogmos liko konservatyviai nepagrįstos. Iškeltas šeimos tradicijų ir laisvalaikio leidimo kultas yra tarsi opozicija šokių muzikos kultūrai. Nors tokia priešprieša nelabai turi pagrindo. Pavyzdys – masinis „reivas“, kuris taip pat leidžia pasijausti integruotu visuomenėje. Kaip ir šeimoje: bendrumo jausmas, meilė, šypsenos, artimos sielos. Kadangi visada egzistuos kartų konfliktas, kuris Lietuvoje dar yra įtakojamas ir mūsų istorijos posūkių, tai objektyviai priimti naujas šokių muzikos kultūros vertybes (žinoma, tik teigiamas) bus galima tik pasikeitus bent dar vienai kartai.
DJ 2youkauke: Elektroninė muzika asocijuojasi su laisvumu „Šoku, kaip moku“. Tačiau apibrėžti elektroninę šokių muzikos kultūrą sudėtinga, bent jau šiuo metu, nes ji dažnai tapatinama su klubine šokių muzikos kultūra. Ją sunku apibrėžti dar ir todėl, kad net tas pats žmogus šoka tiek pagal elektroninę muziką, tiek pagal tango ar dar ką nors, tai kaip tą žmogų galima priskirti vienai konkrečiai kultūrai ar subkultūrai? Labai didelė diversifikacija.
Todėl, sakyčiau, kad elektroninės šokių muzikos kultūrą galima apibrėžti kaip muziką, kuri kuriama tik elektroninių instrumentų pagalba, turi savo specifinį skambesį, savo atstovus ir, svarbiausia, – išradingumą, nes elektroniniai instrumentai buvo sukurti ne tam, kad būtų kas nors mėgdžiojama, o tam kad būtų eksperimentuojama nekopijuojant. Nepanašu, kad elektroninė muzika kaipo muzika išreikštų kokią nors konfrontaciją prieš kažką, nes tai nėra koks nors hipių ar skinų judėjimas ir pan. Tačiau Lietuvoje kai kurie žmonės bando skirstyti elektroninę muziką, tiksliau, jos žmones į tam tikras kategorijas. Beje, kaip ir įprasta Lietuvoje bei daugelyje kitų šalių – tie, kas išsiskiria, būtinai bus netoleruojami.
DJ Numba_None: Jokios kultūros, greičiau antikultūra… Manau, nelabai galima norą pasilinksminti gretinti su kažkokiomis kultūros apraiškomis…
DJ Karalius: EŠ muzika vienoje vietoje ar šalyje gali būti visiškas „underground‘as“, kitur – labai populiarus stilius, o kultūra išvystyta, gali net būti tapusi tam tikru ekonominiu reiškiniu.
Itin įvairūs ir skirtingi respondentų atsakymai sufleruoja, jog iš tiesų „vienos ir teisingos“ nuomonės šiais klausimais nėra. Taip pat tai, kad EŠM ir kultūros kūrėjai bei platintojai nelinkę sprausti tiek asmeniškai savęs, tiek visai subkultūrai priklausančių žmonių į rėmus, vengia priskirti tam tikroms kategorijoms. Galima prisiminti ankstesniame šio darbo skyriuje („Elektroninės šokių muzikos subkultūra“), minimą teiginį, jog nepaisant oficialiosios kultūros siekio apibrėžti EŠM subkultūrą bei jos narių tapatybes, pati subkultūra taktiškai siekia to išvengti. Iš dalies tai simbolizuoja tam tikras įtampas, tvyrančias tarp visuomenės ir individų kuriamos alternatyvios EŠM bei jos „nešamos“ estetikos ir kultūros, kadangi kad ir kaip būtų – tai nauja Lietuvoje, alternatyvi tradicinei ir ypač mūsų šalyje įsigalėjusiai, kadangi didžiajai Lietuvos visuomenės daugumai labiausiai priimtinai, populiariąjai kultūrai.
Be to, daugeliui eilinių žmonių ši muzika ir kultūra asocijuojasi su tokiomis problemomis, kaip narkotikų vartojimas. Galiu be jokių užuolankų pasakyti, kad narkotikų vartojimo problema išties aktuali EŠM subkultūroje, kadangi šiandienos jaunimo pasilinksminimai ir pramogos apskritai sunkiai įsivaizduojami be svaiginimosi priemonių (beje, alkoholio ir tabako taip pat). Tačiau apie šias problemas reikia kalbėti viso šiandieninio jaunimo mastu, neskirstant jų į subkultūras, neprimetant šių problemų išskirtinai vienos ar kitos muzikos gerbėjų ratui ar pagal kitus kriterijus. Vartojimas (tiek jau minėtų narkotikų, tiek alkoholio ar kitų svaiginimosi priemonių) yra Lietuvos ir daugelio pasaulio šalių jaunimo problema bendru mastu. Todėl nereikėtų žvelgti stereotipiniu požiūriu (kuris iš tiesų išduoda tik žmonių nežinojimą bei neišprusimą ir nesigilinimą, kaip yra iš tiesų), jog EŠM ir kultūra yra neigiama dėl narkotikų vartojimo problemos ir kad šiai subkultūrai priklausantys žmonės visi vartoja narkotines medžiagas. Būtent apie šį neigiamą visuomenės požiūrį kalba ir interviu respondentai:
DJ Stereoman: Techno dažniausiai visiems su su pogrindžiu asocijuojasi, kai kam su narkotikais kažkokios asociacijos kyla. Tiesos tame yra, bet tikiu, kad daugeliui šios kultūros atstovų ir klausytojų, kaip ir man, nereikia narkotikų tam, kad klausytum muziką.
DJ Road‘s‘killa: Į taip vadinamas „masovkes“ ateina tikrai daug žmonių. Dvi dalys žmonių: „reiveriai“, „tusovščikai“, bet jie žino, kur ateina, žino, kas per atlikėjas vakarėlyje gros. Tai šia muzika besidomintys žmonės. O kita dalis – „kalbasnikai“, kurie ateina prisiryt narkotikų, atsidaužyt sau galvas ir viskas. Jiems visai vienodai rodo, koks tai vakarėlis, neįdomu nei dekoracijos, nei esmė, nei įdirbis. Aš šios pusės žmonių mažų mažiausiai norėčiau savo vakarėliuose.
DJ Karalius: Tam tikra prasme egzistuoja įtampos tarp EŠM subkultūros ir visuomenės. Tai lemia ir tai, iš kur EŠM atėjo – ji kilo iš atstumtųjų (gėjų ir juodaodžių) kultūros. Gal šių faktų, ypač Lietuvoje, per tokį ilgą laiko tarpą bei istorijos nežinojimą, neišprusimą, niekas neatpažįsta. Bet daugeliui paprastų žmonių tai dažniausiai asociuojasi su narkotikais, ir jei metamas kažkoks įžeidimas šios subkultūros atstovui, tai dažniausiai tai susiję būtent su narkotikais: „va, maždaug,- narkomanas“… Bet žmonės gali daug ką sakyti – visa mūsų visuomenė netobula.
Apibūdinkite į EŠM vakarėlius susirenkančią publiką, savo klausytoju. Koks egzistuoja santykis tarp jūsų, kaip šios muzikos kūrėjų ir platintojų, su į vakarėlius susirenkančiais jaunais žmonėmis?
DJ Road‘s‘killa: Į mūsų įprastus vakarus, kuriuos organizuoja mūsų komanda, dažniausiai ateina tie patys žmonės. Maksimum apie 400-500 žmonių, kurie ateina į vakarėlius savotišku rotacijos principu, tačiau iš esmės išlieka tas pats kontingentas, kai kurie jau iš veidų pažįstami žmonės.
Mes kažkiek prisidėjom, kad jauni žmonės, daugiausia kauniečiai, apskritai sužinojo apie šią muziką, žino, kas tai yra. Jei organizuojame didelį „reivą“, ateina daug ir įvairių žmonių. O jei pakviečiame kokį įdomų atlikėją ar kai grojame patys, į mūsų renginį ateina tam tikri žmonės, kurie žino, kad tai bus įdomi muzika, kad vakarėlyje nenutiks jokių blogų dalykų, nebus nereikalingų žmonių, kurie neįleidžiami arba patys nesirenka tokių vakarėlių. Jie eina, nes mūsų renginiuose yra garantas, kad matys gerus žmones vakarėlyje, girdės įdomią, per radiją nebrukumą muziką, pabendraus su fainais žmonėmis, bus gera atmosfera.
Fewnolder: Į EŠM vakarėlius ateina įvairūs žmonės. Bet situacija po truputį gerėja – manau, kad pagaliau vieną dieną pradės rinktis daugiau tie, kurie žino ko ateina. Mano nuomone, ateidami į elektroninės šokių muzikos vakarėlius jie ieško naujovių, dėmesio, sekso, narkotikų, pažinčių ir judesio.
DJ Pakas: Kai Kaune savo veiklą pradėjo KUB, galima sakyti, užaugo nauja vakarėlių lankytojų karta. Tai gan jauni žmonės, kurie klausosi įvairią elektroninę muziką. Smagu, kad atsiranda vis daugiau drąsių jaunų žmonių, kuriems patinka ne vien bevertis popsas, tačiau, kaip vakarėlių organizatoriui, man gaila, kad dažnai negali jaunimo įsileisti į „tūsą“, nes jie nepilnamečiai. Reikia tikėtis, kad šis jaunimas užaugs ir nedings iš alternatyviosios kultūros, bet ir patys imsis kažką daryti. Visada smagu, kai į mūsų organizuojamus renginius ateina „senesnės“ kartos atstovai, tie senieji „tusovščikai“, kurie galbūt šiek tiek nusivylę kai kuriais Kaune vykstančiais vakarėliais, arba jie tiesiog ieško truputį paslaptingesnės, „underground‘inės“ atmosferos, kuriems svarbi gera muzika, jauki aplinka, pažįstami žmonės. Tokie žmonės mane labiausiai žavi.
2Youkaukė: Dažniausiai tai būna nuolatiniai vakarėlių lankytojai. Kartais būna ir tokių, kurie ateina pirmą kartą, bet po kurio laiko galima pastebėti, kad vėliau jie pradeda dažniau lankytis tokiuose vakarėliuose. Sudėtinga pasakyti, ko jie ieško – tam reikėtų daryti išsamų tyrimą, tačiau vienas dalykas tikrai svarbus – tai bendravimas ir smalsumas.
Galima atkreipti dėmesį į tai, kad daugelis žmonių renkasi tam, kad pabendrautų, tokioje aplinkoje daug lengviau bendrauti, nes dažniausiai susirenka pozityviai nusiteikę žmonės. Netgi nepažinodami vienas kito, žmonės elgiasi daug laisviau, kur jie gali užmegzti gyvą ryšį. Be to, daugelis ateina paklausyti savo mėgiamos muzikos, nes kai vyrauja įvairovė stilių, galima pamatyti ir gerbėjų, kurie atėjo dėl savo atlikėjų, tuo pačiu žinodami, kad galės smagiai pasilinksminti.
Svarbu tai, kad žmonės eina bendrauti ir kažkuo dalintis. Nelabai kur yra vietų, kai gali vienu metu pabendrauti su tiek daug žmonių, gal net nelabai pažįstamais, o muzika – tai kontekstas bei pagalba, kuri padeda bendrauti. Tikrai žinau žmonių, kurie ateina tiesiog išsikrauti, iš širdies pašokti ir lavinti judesius. Tačiau jiems tikrai svarbu, kokia muzika groja. Jei groja gerai – šoks tiek, kiek galės. Galima būtų išskirti ir tuos, kurie tiesiog ateina pasyviai, tačiau nepasakyčiau, kad tokių labai daug, nes dažniausiai, jie renkasi ką nors kitką.
DJ Numba_none: Kaip minimum – „gražūs“, „nesugadinti“ masinės kultūros žmonės. Bent jau aš, tais retais atvejais, kai einu į EŠM renginius, tikiuosi išgirsti muzikos, kuri man patinka. Taip pat tikiuosi ten nesutikti masinės kultūros sugaidintų žmonių. Konkrečiai man visiškai vienodai „paišo“, ar dalykai yra madingi, ar nemadingi…
Kafka: Mano publika – paprasti, neutralūs žmonės, kurie ištroškę kažko naujo ir savito. Kurdamas muziką, tai darau nuoširdžiai, o žmonės jaučia, kas yra nuoširdu – jie atkreipia į mane dėmesį. Tiesa, kai kurie žmonės į mano muziką žiūri gan atsargiai, galbūt ne iš karto supranta, ką aš noriu ja pasakyti, bet jiems tai įdomu, nes kažkas kitaip, neįprasta. Tikiuosi, kad po manęs atsiras daugiau drąsių žmonių, kurie turi nuostabių idėjų, ir Lietuvoje turėsime įvairesnės muzikos. Daugelis jaunų žmonių bijo rodyti savo kūrybą, o jei kam nors pavyksta šiek tiek prasimušti, jie savo tikrąsias idėjas ir vertybes neretai pamiršta, nes nori kažkam įtikti.
Bus daugiau…
Kitoje teksto dalyje pristatysiu iki šiol Lietuvos EŠM ir kultūroje įvykusias ir tebevykstančias transformacijas – kaip ši muzika ir kultūra pakito, palyginus su jos atėjimu į mūsų šalį, ir kas šioje srityje vyksta šiandien.
Giedrė Brazaitytė (2008). Elektroninės šokių muzikos subkultūra ir jos raiška Lietuvoje. Kaunas: Kauno Technologijos Universitetas
Komentarai