Tęsiame kelionę postmuzikos pasaulyje. Pažvelkime, kas yra indie rock, ir kaip ši alternatyviosios, pogrindžio muzikos kryptis tapo post-rock. Indie rock pagimdė daug įvairių stilių ir puikių grupių. Tuo pačiu reikia pripažinti, kad ji virto mainstream muzika, mada, iš kurios išsivaduoti padėjo naujausia roko muzikos kryptis post-rock bei įvairūs revival judėjimai.
„Postmuzika – tarsi spiralinės vijos. Ji apima visus kontinentus, stilius ir pastoviai kinta, tobulėja. Tačiau tobulėdama ji vis grįžta į pradžią. Ciklas apsisuka, tada atsiranda stiliaus revival (atgimimo) judėjimas, ir keliaujama toliau. Straipsnių cikle apie postmuziką nagrinėsime, kaip rimtoji muzika, susiliedama su populiariąja, tapo roku, pankroku, postroku, post-punk ir kitais stiliais. Apžvelgsime jų istoriją, dainas, įvaizdį, filosofiją.“ – iš spaudai ruošiamos knygos „Postmuzika“.
Indie rock atmainos
Indie rock ir iš jo kilęs post-rock – tai nepriklausomo (laisvesnės formos) roko atmainos. Tiesa, indie rock ištakos siejamos su nedidelėmis leidybinėmis firmomis (independent labels), kaip kad industrial muzikos pavadinamas siejamas su Industrial Records (nors yra ir kita šio stiliaus pavadinimo prasmė). Iš pradžių šis stilius buvo griežtas ir gitarinis. Jo ištakos siekia XX a. 9-ojo deš. pradžią. Ypatingą indie skambesį suformavo grupė The Jesus and Mary Chain, susikūrusi 1983 m. šalies, pavadinimu Alba, miesto Glaschu priemiestyje Cille Bhrìghde an Ear (atspėkite, kas tai).
„Meričeinai“ 1985-1998 m. išleido 6 studijinius albumus, 1 „live“, 6 kompiliacijas, 6 EP, 17 singlų ir 2 vaizdo albumus. 2007 m. grupė atsikūrė, tačiau kol kas apie naują albumą nieko negirdėti. Daugelio manymu, vienas kertinių indie akmenų yra TJAMC debiutinis albumas Psychocandy (1985). Jo pirmoji daina „Just Like Honey“, tapusi legendine, skambėjo ir Sofia Coppola filme „Lost in Translation“ (2003).
TJAMC feat. Scarlett Johansson – „Just Like Honey“
Tiesa, muzikos kritikai šį stilių vadina noise pop (kitos šio stiliaus grupės – Dinosaur Jr., Enon, …And You Will Know Us by the Trail of Dead), o paties indie rock atsiradimą sieja ir su indie pop, power pop, chamber pop, shoegazing (shoegaze), avant-pop, noise rock, garage punk, riot grrrl, twee pop, emo, grindie, dance-punk, New Weird America, Baroque pop, new prog, lo-fi, sadcore, C86, math rock stiliais. Daugybė stilių, tačiau pereikime prie postroko, kurio pagrindiniai įkvėpėjai ir yra The Jesus and Mary Chain.
Postroko gimimas ir raida
Naujausi postmuzikos stiliai, susiję su roku, kol kas vadinami neišradingai – tai arba revival (atgimimo, atnaujinimo) judėjimai (pvz., post-punk revival, Merseybeat revival), arba post-rock. Galbūt ateityje atsiras ir kitų pavadinimų.
Post-punk revival tai – The Libertines, Placebo, Arctic Monkeys, The View, Maxïmo Park, Franz Ferdinand, Editors, The Cribs, The Killers, Kaiser Chiefs, Bloc Party, The Futureheads, Interpol, Boy Kill Boy, Dirty Pretty Things, The Wombats, TV on the Radio, The Fratellis, We Are Scientists, The Kooks, White Lies.
Garage rock revival: The White Stripes, The Vox Jaguars, The Pigeon Detectives, The Vines, The Strokes, Kings Of Leon, The Libertines (taip, šią grupę priskiria ir šiam stiliui), Black Rebel Motorcycle Club, The Subways, The Hives, Ikara Colt, Motel Motel, Mclusky, Yeah Yeah Yeahs, Mooney Suzuki, The Horrors, The Raveonettes, The Von Bondies, The Black Keys, Dirty Little Rabbits, The Raconteurs, Johnossi, Modest Mouse, Little Joy.
Post-rock – tai naujų tendencijų šiuolaikinėje muzikoje samplaika, kuriai prigijęs postroko terminas iš tikrųjų savyje slepia daugybę atmainų (galėtume net sakyti: kiekviena grupė – atskiras stilius).
Postrokas atsirado 1988 m. Jo pradininkai – 1981-1991 m. egzistavusi londoniečių grupė Talk Talk, pradėjusi savo karjerą kaip new wave/synthpop atstovai, vėliau pasukusi prie chamber pop, art rock ir galiausiai – prie postroko. 1987-1988 m. įrašytas ir 1988 m. rugsėjo 16 d. pasirodęs Talk Talk albumas Spirit of Eden – pirmasis postroko albumas, iki šiol vadinamas šio stiliaus šedevru ir klasika. Marko Holliso ir Timo Friese-Greeno sukurtame albume groja daugybė muzikantų, jie naudoja įvairius instrumentus – armonikėlę, pianiną, vargonus, perkusiją, 12 stygų „Dobro“ gitarą, trimitą, smuiką, shozyg (šį instrumentą išrado ir juo grojo kompozitorius, muzikologas Hugh Seymouras Davies, 1943-2005, buvęs Karlheinzo Stockhauseno mokinys; tiksliau kalbant, „šozygu“ gali būti bet koks savadarbis instrumentas; šis pavadinimas – paskutinio angliškosios enciklopedijos tomo pradžia ir pabaiga SHO-, ZYG-), fagotą, obojų, klarnetą, anglų ragą (altinį obojų), taip pat įrašuose dalyvavo ir Chelmsfordo katedros choras.
M. Hollis teigė, jog tokį skambesį išgauti jam padėjo mylimi džiazo ir klasikos muzikantai (Miles Davis, John Coltrane, Béla Bartók, Claude Debussy). Talk Talk muzika kartais būdavo įrašinėjama visiškoje tamsoje, kartais – prie žvakių, be laiko pojūčio. „Tai buvo labai, labai psichodeliška“, – prisimena albumą Spirit of Eden įrašinėjęs garso inžinierius Phillas Brownas.
Beje, prieš jo įrašinėjimą EMI vadovai abejojo, ar verta leisti tokį albumą – jie galvojo, kad niekas tokio kūrinio nepirks, todėl prašė M. Holliso sukurti kitokias dainas, tačiau jis atsisakė. Vėliau EMI persigalvojo. Nepaisant to, vėliau grupės ir leidėjų keliai susikirto teisme. „Tai – albumas, kuris padrąsins rinkodarininkus žudytis“, – rašė Markas Cooperis iš „Q“.
Nežinia, kiek rinkodarininkų po šio albumo nusižudė, tačiau Talk Talk muzika atvėrė naujus horizontus. Daina „I Believe In You“ 1988 m. nepateko į „UK Singles Chart Top 75“, tačiau tikri postroko gurmanai jos negali pamiršti.
Talk Talk – „I Believe In You“ (1988)
M. Hollisas atvėrė ne tik naujas muzikos erdves, bet ir rokui suteikė daugiau filosofinės prasmės, priartino jį prie dvasingumo. „Pasiimk mano laisvę ir duok man šventąją meilę“, – kaip tikras mistikas dainavo M. Hollisas. Beje, jis pats kukliai tepasakė, kad daina „I Believe In You“ skirta kovai su heroino vartojimu.
Terminas post-rock gimė kiek vėliau, 1994-aisiais. Jį nukalė britų muzikologas Simonas Reynoldsas, apžvelgęs britų grupės Bark Psychosis albumą Hex. Šis 1993 m. įrašytas kūrinys – taip pat svarbus postroko istorijoje. Bark Psychosis groja nuo 1986 m. Vienintelis pastovus grupės narys – Grahamas Suttonas, vienas iš jo pagalbininkų yra Talk Talk būgnininkas Lee Harris.
Bark Psychosis – „Hex Pt. 1“ (1993)
Esminėmis postroko grupėmis, be Talk Talk ir Bark Psychosis, galėtume vadinti Slint, Main, Disco Inferno, The Ecstasy of Saint Theresa, Seefeel, Pram, Flying Saucer Attack, The Telescopes, Cul De Sac, Labradford, Tortoise.
Postroko judėjimui didelę įtaką padarė ir shoegazing judėjimas 9 deš. pab. – paskutinio deš. pr. (ypač shoegaze stiliaus etalonas My Bloody Valentine).
Kaip matome, iš pradžių postrokas nebuvo instrumentinis, kokiu jis tapo kiek vėliau. Pirmieji postroko instrumentalistai – Main, Seefeel, Tortoise, Cul De Sac. Instrumentiniai postroko albumai pradėti kurti apie 1993 m. Bene pirmoji kregždė – Seefeel (ši londoniečių grupė egzistavo 1992-1996 m., o 2008 m. atsikūrė), kuri 1993 m. įrašė albumą Quique.
Seefeel – „Fracture“ (1994)
http://www.youtube.com/watch?v=gVoBbgvn9uMDisco Inferno – Footprints in Snow (1994)
Kodėl gimė postrokas? Greičiausiai muzikantus tiesiog „užkniso“ tradicinis rokas su trimis akordais ir priedainiais. Tuo tarpu stipresnės muzikos mėgėjai pradėjo kurti post-metal. Pirmąją post-metal grupe 1993 m. pavadinta Tool. Gerokai vėliau šis terminas prigijo tokioms grupėms kaip Helmet, Isis, Pelican, Neurosis (apie šią grupę verta kalbėti atskirai – jos muzika peržengia stilių ribas), The 3rd and The Mortal, Godflesh ir kt.
Isis – In Fiction
Neurosis – A Sun That Never Sets
Vėliau atsiradusi postroko mainstream banga pagimdė daug grupių, kurias galima būtų vadinti ne postroku, o tiesiog instrumentiniu roku. Populiariausios grupės – GYBE (Godspeed You! Black Emperor; nuo 1994 m., Kanada), Mogwai (nuo 1995 m., Škotija), Explosions in the Sky (nuo 1999 m., Teksas). Įdomūs ir beveik nežinomi šveicarai (tiksliau, vienas šveicarų muzikantas) Nyctalgia, ir legendomis tapę islandai Sigur Rós (nuo 1994 m.) bei múm (nuo 1997 m.), taip pat Bell Orchestre, God Is An Astronaut, Mono, Hope of the States ir daugybė kitų projektų bei grupių…
Godspeed You! Black Emperor – „Rockets Fall on Rocket Falls“ (2002)
Nyctalgia – Time Changed Everything…
Dar vienas įdomus klausimas, kuris turėtų rūpėti (post)muzikos klausytojui. O kas gi pirmoji postroko grupė Lietuvoje? Atsakymas – vienareikšmis: vilniečiai Empti, pradėję post-rock groti dar 1994 m. Taip pat prie pionierių galėtume priskirti ir kauniečius eksperimentininkus N!N!N! (šioje grupėje grojo paslaptingas muzikantas, žinomas kaip Skardas bei kariljonininkas Raimondas Eimontas), mįslingą grupę Dirigentai, palyginti neseniai susikūrusius .D.S. („Digital Silence“) bei įvairius kitus lietuvių projektus.
Pabaigai – Public Image Ltd., kartais vadinama tarpine grandimi tarp pankroko klasikos (grupę įkūrė „sekspistolas“ John Lydon) ir postroko (naudojami įvairūs eksperimentai, instrumentai).
PiL – „Flowers of Romance“
Mąstant futuristiškai, postroko generacija turėtų būti pati moderniausia iš iki šiol buvusiųjų: jai priklausantys muzikantai ir toliau inkorporuos į savo kūrinius įvairiausių stilių, kultūrų, civilizacijų palikimą bei savo vaizduotę. Taip gims nauji stiliai. Nepaisant to, kad daug kas pranašavo roko mirtį, panašu, jog, perfrazuojant Marką Twainą, gandai apie jo mirtį gerokai perdėti…
Komentarai