Pastarąją savaitę vykę renginiai teikia stiprių vilčių, kad Klaipėdos kultūra nemiršta. Kalbu ne apie gatvės teatrų festivalį „Šermukšnis“ ar „Pilies Jazz“ padėkos koncertą, o apie fenomenalų reiškinį miesto scenoje – pirmąją Klaipėdoje sukurtą roko operą „Eglė žalčių karalienė“. Birželio 7 d. Klaipėdos muzikiniame teatre jaunieji uostamiesčio kūrėjai operą pristatė penktąjį kartą.
Pirmąjį kartą „Eglė žalčių karalienė“ buvo parodyta 2008 m. Nuo tada neapsamanoję Klaipėdos kūrėjai (didžiausią indėlį į operą įdėjo studija GRock, sekdami šio kolektyvo narių Kristinos Muravjovos ir Gintarės Paulikaitės idėja) pristatė keturias skirtingas šios operos versijas. Lietingą sekmadienio vakarą salė vėl buvo pilna žiūrovų, norinčių pamatyti penktąją.
Nuo pirmojo operos pastatymo įvyko keletas ryškių pakitimų, kurie intriguoja reginį išvysti ir įvertinti dar sykį; jei pirmuosiuose pasirodymuose didesnis dėmesys buvo kreipiamas į muzikinę pusę, paskutiniame pastatyme tokią pat svarbią vietą užima ir vizualinis įgyvendinimas. Galų gale „Eglė žalčių karalienė“ apeliuoja tiek į žiūrovo klausą, tiek į regą, suteikdama valandą naujų įspūdžių.
Vargu ar ir šįsyk salėje liko bent vienas giliai abejingas spektaklio sukeltoms emocijoms. Tiek vaizdas, tiek garsas patraukė dėmesį nuo pat pradžių ir neleido nė sykio pašnairuoti į laikrodį. Pirmasis dalykas, prikaustęs žvilgsnį – sprendimas suteikti muzikantams erdvę scenoje. Pakankamai netradicinis sumanymas, pasiteisinęs su kaupu: pabrėžiama didžiulė instrumentinės operos dalies svarba, šitaip suteikiant ir šiuolaikišką žvilgsnį į tradicinę lietuvių pasaką. Kažin, ar Salomėja Nėris, kurios tekstu ir buvo paremta ši opera, Eglei už nugaros regėjo bosines gitaras ar būgnus, tačiau tai yra būtent tai, ką noriu matyti aš ar kas nors kitas, trokštantis patikėti Eglės istorijos tragiškumu XXI amžiuje.
Kita vertus, nors muzika, vingiuojanti tarp intensyvių roko ritmų ir švelnių melancholiškų melodijų, kėlė malonius šiurpuliukus, kartais ji taip užgrobdavo dėmesį, kad siužetas panirdavo kažkur antrajame plane. Taip buvo ne tik užklupus didesnėms ar mažesnėms techninėms problemoms, bet ir stipresnėse vietose, kur muzika paprasčiausiai trukdydavo suprasti vokalistų tariamus žodžius. Tai neturėtų versti manyti, kad atlikėjų balsai nebuvo verti dėmesio; klausantis jų atliekamų arijų norisi tikėtis, kad tai – ne paskutinis jų bendradarbiavimas su scena.
Vizualioji operos pusė nebuvo palikta antrame plane – puikiai išnaudota erdvė (ko gero, mažesnėje scenoje efektas nebūtų toks ypatingas, nes šokėjams būtų ankšta) ir apšvietimo galimybės, kurios sukūrė unikalią atmosferą ir padėjo pasirodymui atrodyti dar profesionalesniam. Apskritai scenografija buvo subtiliai lakoniška – dekoracijas atstojo muzikantų grupė, o atlikėjų aprangoje dominavo juoda ir balta spalvos, kurios padėjo išvengti didelės nereikalingos maišaties ir visgi neatrodė nykiai. Visas šviesos ir tamsos santykis buvo sužaistas labai vykusiai, nė truputėlio nenuslopinant jaunatviško atlikėjų veržlumo. Bet vėlgi – pažvelgus iš kitos pusės, to veržlumo ir energijos vietomis buvo kiek per daug. Nors judėjimas buvo plastiškas ir puikiai atitinkantis nuotaiką, kai kuriais jautresniais momentais tas nenustygimas vietoje šiek tiek blaškė – ypač Eglės ir Žilvino scenose, kur norėjosi gauti daugiau laiko paliūdėti drauge su jais.
Prie didesnių „Eglės žalčių karalienės“ pliusų paminėčiau paskutines spektaklio scenas ir stiprias, įsimenančias arijas, kurios neapleido minčių dar gerokai po spektaklio pabaigos. Įtampai pasiekus aukščiausią tašką, opera baigėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Panašu, kad taip ir reikėjo, nes publika kaip pašėlusi pakilo ploti.
Profesionalai, ko gero, rastų prie ko prikibti, bet būtų neteisinga viską vertinti labai skeptiškai. Ir ne tik dėl to, kad tokia jaunimo iniciatyva visada yra pagirtina, bet ir dėl viso jaukaus jausmų šurmulio, kurį operos kūrėjau sugebėjo sukurti. Jau laukiu šešto karto.
Komentarai