Gegužės 14-ają rašėme komplimentus Joe Bonamassa pasirodymui Vilniuje, dabar vėl grįžtame į „Forum Palace“ ir stebime kitą muzikinį šėlsmą. Šįkart scenoje grupė Zappa Plays Zappa su vieno iškiliausių naujausiųjų laikų eksperimentinės muzikos kompozitoriaus, legendinio Franko Zappos sūnumi Dweezilu Zappa priešakyje.
Grupės vizitas Vilniuje simbolinis – tai tarsi tėvo ir sūnaus susitikimas po 13 metų. Būtent 1996-aisiais mūsų mieste, K. Kalinausko skverelyje, išdygo vis dar vienintelis pasaulyje paminklas šiam moderniosios muzikos genijui. Dweezilas nelieka skolingas – vakaro pradžioje iš jo lūpų nuskamba lietuviškas „labas“ ir gražūs žodžiai mūsų miestui. Tačiau geriausiai padėką išreiškė itin tiksliai atliekami iškilios ir savitą pėdsaką muzikos istorijoje palikusios asmenybės – taip, kalbu apie Frank Zappa – kūriniai.
Kiekviena koncerte nuskambėjusi kompozicija – tarsi modernus paveikslas: prikausto savo ekspresyvia, spalvota, dažnai žaisminga nuotaika. Atrodo, kad Frankas niekur neišėjo – jis čia pat, kartu su mumis. Tai – laisvės muzika. Nesuvaržyta, neįtalpinta į standartinius rėmus. Žinoma, didelis tokio sukeliamo įspūdžio veiksnys yra muzikantų profesionalumas. Nuostabu žiūrėti, kaip tarpusavyje puikiai sutaria šeši – septyni instrumentai. Savotiškas mini orkestras, diriguojamas Dweezilo Zappos.
Išgirstame keletą kūrinių iš albumų Yellow Shark ir Joe‘s Garage. Net pats idėjos autorius neslepia, kad tai ne pačios paprasčiausios, ilgai gludintos aranžuotės. Ilgas darbas nenuėjo veltui – dainos nuskamba puikiai.
Scenoje visi muzikantai atrodo lygiaverčiai: bent be vieno jų Zappa Plays Zappa sukeliamas įspūdis nebebūtų toks pat. Polifoninis skambesys, atlikėjų charizma ir ekspresija sukuria užburiančią atmosferą. Prisotintas ne tik džiazo, bet ir regio, afrikietiškų ritmų, dinamiškas ir įtraukiantis.
Puikiai valdanti klavišinius bei saksofoną Scheila Gonzalez labai pastebima. Ne tik dėl to, kad didžiojoje dalyje kūrinių varijuoja šių instrumentų partijos, bet ir dėl vieno esminio bruožo – vien pažvelgus į muzikantę, jaučiamas užsidegimas iš kiekvienos jos išgrojamos natos. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus – perkusionistą Billy Hultingą, ekspresyvųjį bosistą Pete Griffin, gitaristą Jamie Kime ir charizmatiškąjį vokalistą Ben Thomas. Įdomiausia, kad muzikantai neturi tiksliai apibrėžto vaidmens grupėje, pvz. dažname kūrinyje vokalu prisideda kiekvienas narys.
Apskritai visas koncertas – tarsi vienas dviejų valandų ilgio kūrinys su epizodiškais perėjimais. Dažnai sujungimo momentas tarp kūrinių net nepastebimas. Tolygi, nenutrūkstanti nuotaikų kaita ir pakili atmosfera lydi nuo pat renginio pradžios. Aukščiausias taškas pasiekiamas pačioje pabaigoje – publika ploja atsistojusi.
Sugrįžusi bisui, grupė atlieka daugeliui klausytojų pažįstamą „Don’t Eat The Yellow Snow“. Džiugu aplink matyti laimingus veidus. Tiek klausytojų, tiek ir muzikantų. Akivaizdu, kad šis reginys buvo nuoširdžiai laukiamas ir didžiajai daliai publikos sukėlė vien tik geras emocijas.
Frankas Zappa būtų laimingas, išvydęs tokį savo pagerbimą. Aplodismentai.
Komentarai