Kritikų numylėtiniai Dirty Projectors pateko į mano akiratį “Pitchfork” portalo dėka, kadangi niekada neatsispiriu patikrinti man įdomiu šio saito “geriausios naujos muzikos” medalio savininkų. Nusiviliu retai, bet būna visko. Sakote, art-pop? Įdomu. Čia tie patys, kurie 2007 savaip pergrojo Black Flag? Dar įdomiau. Rezultatas?
Dirty Projectors: Rise Above
Rezultatas – daugiau mažiau stulbinantis. Tiesa, ne iš pirmo karto ir ne visur, nes įraše girdime pirmai perklausai nepasiduodantį subtilų art pop su kreivomis ir nenuspėjamomis kūrinių struktūromis, instrumentuotėmis ir vokalinėmis partijomis. Dave Longstreth (DP orkestrėlio įdėjinis vadas) visų šių komponentų niekada nevengė. Bet čia jie įvelkami į kiek prieinamesnį formatą, stipriai akcentuojant pop pusę. Tiesa, pop pačia geriausia to žodžio prasme.
Įrašą pradeda kreivai hipiškas „Cannibal Resource“, kiek primenantyts TV On the Radio. „Temecula Sunrise“ savo gitarmis įneša saulėto prog alsavimo, peršančio mintį, jog grupė tarsi moderniai interpretuoja 70’s art rock idėjas, įvilkdama jas į visiškai kitą rūbą. Tai padaro DP ultranovatoriškais. Šiam kontekste tobulai įsilieja „indie folk“ baladės „The Bride“ ir „Two Doves“. Pirmoji subtiliai pratęsia pirmųjų dviejų kūrinių užduotą toną, o antroji pakeri moterišku neo classical svaiguliu, paskanintu styginių viražais bei kiek primenanti St.Vincent kuriamas nuotaikas.
Tarp pastarųjų dviejų kūrinių įsiterpia neabejotinas albumo perlas bei šios vasaros hitas „Stillness Is The Move“, kuriuo šie „pop“ avangardistai įrodo, jog savaip sugeba apdoroti ir paprastas dainų struktūras. Išraiškingas bei seksualus moteriškas vokalas persipina su šelmiškom gitarom bei lėtu ritmu ir sukuria gražią, žaismingai vasarišką erdvę. Šio kūrinio nuotaika tobulai įkūnija jo videoklipas, kupinas lakstančių vilkų, lamų, nuostabios gamtos, gražių merginų baltais apdarais bei kažkokio keisto pietietiškai rytietiško šarmo ir ore plevenančio naturalumo.
Dirty Projectors – Stillness Is The Move
„Useful Chamber“ savo ramia pulsacija bei vokaliniais laviravimais kiek prigesina pavaras. Čia išryškėja įvairiaspalvis bei jausmingai aukštas Dave vokalas ir jo galimybės. Tačiau garsus, aštresnėmis gitaromis persunktas bei tarsi fontanas ištrykštantis priedainis (nors aiškių priedainių šiame albume beveik nėra) priveda įrašą iki kulminacinio taško. Pastarasis pasireiškia kaip labiausiai rokavas albumo momentas tradicine šio žodžio prasme. Vadeles atleidžia „No Intentions“, suskambantis tarsi vyriškas „Stillnes Is the Move“ variantas, sudėtingas, bet skanus prog pop saldainis.
„Remade Horizon“ turi savotiškų paralelių su Battles, kas kartais leidžia prisegti DP math pop etiketę ir dar labiau pakelti novatoriškumo kartelę. Akustiniais prabraukimais prasidedanti daina įsivažiuoja iki pašėlusio instrumentinio šumo, intensyvių būgnų bei kreivai energingų gitarinių partijų, menančius sulėtintą bei melodingą aukščiau minėtų rokerių variantą. Antroji albumo kulminacija grąžina į ramiomis klavišų bangomis atplaukiantį „Fluorescent Half Dome“ taikia ramybe uždarantį albumą. Ši plaukianti baladė iš instrumentinio chaoso tarsi grąžina į svaigios harmonijos vėžes.
Taigi, DP praturtino pasaulį dar vienu originaliu opusu, kuris lips ne kiekvienam, bet kelių perklausų yra tikrai vertas. Savotiškai sujungę seną ir naują, atlikėjai sukūrė dar vieną ateities indie pop viziją. Tokia muzika labai imli šablonams, o DP eklektiški garsų labirintai jiems toli gražu nepasiduoda. Grupė įrodė, jog kitoks požiūris į struktūras, gali visiškai pakeisti standartą, o indie scenos dar toli gražu neišsėmė beveidės naujųjų rokeriukų grupytės.
8/10
Nuorodos
Dirty Projectors MySpace
Komentarai