Alternative/indie atstovų iš Kanados DarkBlueWorld kūryba yra bekompromisio emocionalaus meniškumo pavyzdys. Jų muzika kupina neįprastos ritmikos ir subtilios harmonijos, o kandūs ir satyriški, gilūs ir melancholiški dainų tekstai atskleidžia žmogaus pasaulio pažinimo subtilybes. Be dainininkės, literatės ir dailininkės Elizabeth Fischer DarkBlueWorld groja gitaristai Ronas Samworthas ir Chadas MacQuarrie, bosistas Pete Schmittas ir būgnininkas Barry Tayloras. Šių penkių magų turo po Baltijos šalis, pristatant naujausią studijinį albumą The Perilous Beauty of Madness, išvakarėse Ore.lt kalbina projekto lyderę Elizabeth Fischer.
Labas, Elizabeta, kaip laikotės? Ar daug repetuojate ruošdamiesi albumo pristatymo turui po Baltijos šalis?
Tiesą pasakius, repetuoti tenka nemažai, nes į turą vykstame su nauju būgnininku (mūsų nuolatinis kompanionas, laikantis būgnų pozicijas, į šį turą leistis negalėjo).
Tu neslepi savo Centrinės Rytų Europos šaknų. Kaip esi susijusi su Balkanų šalių muzika?
Niekada neslėpiau savo prigimties! Aš didžiuojuosi savo šaknimis. Gimiau Vengrijoje, tikroje vengrų šeimoje, o būdama vaikas gyvenau begalėje šalių – buvome vengrų emigrantų šeima. Multikultūrinė aplinka man buvo įdomi, ir, manau ypatingai naudinga, ypač pirmaisiais penkiais žmogaus gyvenimo metais, kada, mano nuomone, aplinka turi stipriausią poveikį protingos būtybės vystimuisi.
Ne tik kalba ir aplinka veikė mane. Muzika, kurią girdėjau būdama vaikas, tikiu, vis dar glūdi kažkur giliai mano galvoje, sufleruodama kitokį priėjimą prie melodijos. Tai būdas, kuriuo aš girdžiu ir jaučiu viską aplinkui. (Ei, apie tai galėčiau kalbėti valandų valandas!)
O kalbant apie Balkanus – nemanau, kad turėčiau ten ką veikti. Niekada ten nebuvau, tad ir poveikio kūrybai nejaučiu, juolab, kai naujienos iš šio regiono kaskart pasiekia vis nemalonesnės…
Ar galėtum įvardinti mėgiamiausius Kanados bei Europos kompozitorius, grupes?
Hmm, čia tai „užtaisytas“ klausimas. Mano muzikinis skonis labai įvairus – nuo Bela Bartok iki Charles Mingus ir visko kas telpa tarp jų. Pavyzdžiui, šiuo metu iš draugo gavau pluoštą senosios ezopinės muzikos, kuri mena dar tuos laikus, kada religiniai fanatikai necenzūravo muzikos. Nuostabus atradimas! Tik žinoma, aš nesuprantu tekstų, kadangi nekalbu etiopų kalba. Šiaip lyriką ypatingai stebiu, ypač kai ji skamba anglų kalba – ieškau intelektualių tekstų, minties gijų, nes kasdienybe tapę „baby I wanna fuck you“ įkyrėję iki gyvo kaulo.
Ieškodama tekstų prasmės, atsiduriu 80‘ųjų laiko juostoje – The Gang Of Four, The The, The Fall, labai mėgau Patti Smith. Manau jau akivaizdu, kad mėgaujuos brutaliais, pasiaukojančiais, idealistiniais poetiniais tekstais. Ir dar, aš dievinu oldscholinį jausmingą funko garsą, kaip kad James Brown. Ir taip, neįsivaizduodavau savęs be Nirvanos.
Žvelgiant į dabartinę sceną, didžioji dalis jos yra pramoninis šlamštas, nesukurtas klausymuisi. Bet išimčių yra. Ypač Vankuverio muzikiniame pasaulyje vyksta gėris, kurį neša The Inhabitants, Fond of Tigers, Tony Wilson – štai šitie yra unikalūs ir velniškai kūrybingi. Didžiuojuos jais. Bet tai juk dalis scenos, kurioje dalyvauju ir aš, kuri susijusi su manimi – skirtingu laiku grojome vieni su kitais (šypsosi).
Penki geriausi muzikiniai albumai Tau.
Tik penki? Per sunku man, tad geriau išsirinksiu penkis atlikėjus, ne albumus. King Crimson, The Gang of Four, Captain Beefheart, Tom Waits… mmm, Cassandra Wilson? Ne, tu žudai mane šituo klausimu. Kaip supratai, mano skonis labai įvairus, o įdomiausia tai, jog turiu tik tuos albumus, kuriuos man duoda pažįstami, arba tai, ką parsisiunčiu, susidomėjusi artistu. Taigi aš išvis beveik neperku ir nepirkdavau įrašų. Visada teikdavau pirmenybę gyvai muzikai, tik niekada nemėgdavau masinių koncertų, todėl iki šiol renkuosi akustinius, intymius koncertus, užmezgančius ryšius tarp atlikėjo ir žiūrovo.
Grįžkime į 80‘uosius. Ar buvo lengva suburti punk/postpunk grupę Vankuveryje? Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai?
Pradžių pradžioje bet kas galėjo kurti dainas, todėl pankiškas kūrybos būdas įkvėpė ir paskatino tokius kaip aš, dar tik būsimus menininkus. Įgavau drąsos, pradėjau komunikuoti su panašiai mąstančiais muzikantais, net pasiskolinau bosą ir tapau bosiste. Štai kaip viskas prasidėjo (juokiasi). Ne tik grojau, bet ir rašiau, todėl supratau, kad apsimoka dar išmokti dainuoti. Taip ir padariau. O kai žmonės susidomėjo mano tekstais, atsirado ir talentingų instrumentalistų, norinčių groti su manimi. Taip palaipsniui ir susiklijavo pirmasis punk projektas Animal Slaves.
Įkvėpėjai.. hmm.. Visi minėtieji anksčiau. Apskritai, tai aš dievinau muziką tokią, kokia ji buvo 80‘aisiais – atvira, nepriklausoma, be jokių išankstinių nustatymų, ribų… Galėjai save išreikšti įvairiausiais būdais, visiškai nevaržomai. Laisvė kūrybiniam polėkiui. Ir dar, gyvenime vaidmenys buvo perskirstyti iš naujo – šauniausias 80‘ųjų žingsnis – moterų lygybė prieš vyrus grupėse, pagaliau mes tapome lygiavertėmis konkurentėmis, o ne tik dekoracijomis scenoje. Valio! (šypsosi).
Ar ieškojai kitos vietos gyventi, tarkim, Niujorke, Kalifornijoj ar net kur nors Europos platybėse? Nepavydi gyvenantiems tokiose „madingose“ šiuo metu vietose kaip Torontas ar Monrealis?
Absoliučiai nepavydžiu. Esu lankiusis visose tavo minėtose vietose, dažniausiai koncertinių turų metu, o štai Niujorke teko net gyventi, ir gana netrumpai. Čia kūriau, muzikavau su tokiais artistais kaip Elliott Sharp. Čia pirmą kartą supratau, kad nesu pakankamai stipri, turinti tiek potencialaus atkaklumo bei noro veržtis, kokio reikia norint išgyventi viename iš pasaulio centrų. Ambicijos „žūtbūt padaryti“, „būti pirmąja“ niekad neaplankė manęs. Galbūt, kad esu per daug jautri, meniškos sielos (tikiuosi taip ir yra).
Be to, fizininė žmogaus lokacijos vieta nebetenka reikšmės, kai internetiniai tinklai apraizgę visą pasaulį. Aš juk jau 1993 metais padariau pirmąjį savo projektą internetu – reali kūrėjo vieta tapo bekūnė.
Ar tikrai Skinny Puppy bei Front Line Assembly kiečiausios vietinės visų laikų Vankuverio (DarkBlueWorld yra iš šio miesto – D. R.) grupės? Ar turite ir užslaptintų perlų?
Hahaha. Velniškai juokinga. Tu rimtai šito klausi? Na Skinny Puppy taip, savo egzistavimo pradžių pradžioje jie darė kažką įdomaus, bet Front Line Assembly – ši grupė totalus šlamštas. Abu projektai priklausomi nuo garso technikos galimybių bei prodiusavimo. Jie tiesiog neegzistuotų be jų. Prodiusavo juos, beje, Greg Reely, mano geras bičiulis, su kuriuo dirbau ir pati savo pirmojo projekto laikais. Jo žodžiais, dirbdamas su mumis, jis dirbo su muzikantais.
Matai, aš groju su „muzikantais“, talentingais žmonėmis, instrumentalistais, o ne „pop žvaigždėmis“, taigi apie tuos du projektus tiesiog nebenorėčiau diskutuoti. Nesu susižavėjusi dabartine situacija, kada koks turtingas vyrukas šiaip sau ieško „talentų“, tikėdamasis iš jų padaryti lengvą ir greitai prieinamą produktą, kurį paprasta prasukti į muzikos rinką. Atleiskite, bet ne. Turime daug tikrai kūrybingų ir nepriklausomų „perlų“ Vankuveryje.
Ar pati klausaisi naujųjų indie ar elektronikos grupių?
Nelabai. Nors esu atvira daugeliui muzikos stilių, šie neteikia man džiaugsmo ir pasitenkinimo. Ne mano aplinka. Nors Nine Inch Nails kažkada man labai patiko, Trent Reznor – inteligentiškas žmogus. O pati šiuo metu domiuosi ir klausausi daug nu-jazz tipo muzikantų bei atlikėjų.
Kokių patarimų turėtum jauniems, savo karjera besirūpinantiems atlikėjams?
Skaitykit rimtą literatūrą. Skirkite dėmesio užsienio kalboms, duokite peno savo smegenims. Sudarykite sąlygas naujoms neuronų jungtims (šypsosi). Pripažinkite ir išmokite patirti išgąstį, kelti samyšį, būkite smalsūs ir kai reikia pikti. Tikras menas reikalauja mokėti išgyventi įvairias fizines bei dvasines būsenas. Būtinas drąsus, skvarbus dabarties pamatymas, ypač reiškiant mintis ir asmeninę poziciją aplinkiniam pasauliui. Nustokite ieškoti lengviausio priėjimo prie meno ir publikos būdų, panacėjos (vaistas nuo visų ligų, bandytas sukurti alchemikų – D. R.). Nėra jokių burtų, visos dvasinės ir religinės dogmos – nesąmonė. Tiesiog turėkite sveiką humoro jausmą, todėl kad tai vienintelis dievas kelyje į artisto karjerą.
Ar Vankuveris tikrai yra nuostabiausias miestas gyvenimui, kaip kad dabar kalbama puse lūpų?
Fiziškai jis labai gražus, bet tik kraštovaizdžiai, natūrali gamta. Pats miestas kultūriškai atsilikęs ir ypatingai nuobodus. Užtat puiki terpė kūrybai – matai, nes nėra daugiau čia kuo užsiimti. Tik kad įkvėpimo šaltinių reta. Bet jų randu kitur…
Bet juk čia vyks 2010-ųjų Olimpinės
Viskas tik absoliuti komercija. Šlamštas. Aš ignoruoju šiuos įvykius, prasilenkiu su kasdienybe.
Ir vis dėlto, pamirškime viską, kas buvo aptarta anksčiau. Prisiminkime, kad Jūs atvykstate į turą po Baltijos šalis jau šį trečiadienį. Ko Lietuvos publika gali tikėtis, susiruošusi į Jūsų pasirodymus Vilniuje, Klaipėdoje bei Palangoje?
Mes tikri, atviri ir gyvenime, ir scenoje. Vietoje išreiškiame tai, ką juntame ir patiriame aplink save. Nauji išgyvenimai kitokioje kultūrinėje terpėje atsispindi ir scenoje.
Pažadame, kad atiduosime visą gėrį ir grožį, kokį turime sukaupę per tiek metų kaip artistai. Tikimės, kad mes įkvėpsime jus, o jūs – mus! Pasirodymas – tai procesas, kurio metu vyksta mainai tarp muzikantų ir publikos, dalinsimės, o kuo – iš dalies priklauso ir nuo jūsų, ateisiančių į mūsų koncertus. Tai mūsų kredo, tikimės užkrėsti savo muzika ir jus. Tuo mes gyvename, dėl to mes kuriame, ir todėl mes atvykstame į Baltijos šalis iš Vankuverio.
DarkBlueWorld turo tvarkaraštis: www.zona.lt/darkblueworld/
Komentarai