Palanga, Palanga… Kiekvienais metais identiškas (beveik) vaizdas ir garsas. Vulgarioji vasaros sostinė – iš Basanavičiaus gatvės išpampsta pramogomis ir taip dažnai nustelbia patį miestą. Išvada – geriausia lankytis ne sezono metu. Vis tiek nesusilaikau, kai draugai pakviečia į jų žodžiais tariant „siaubo namų“ atidarymą…
Oficialioji dalis jau seniai pasibaigusi. Paprastas medinis kaimo namas, vienas iš ekspozicijos rengėjų migruoja su absentu, bijūnai. Beveik taikus vaizdelis jei ne pastato sienos, kurias pamačius galima įtarti, jog šalia namo visai neseniai vykdytas masinis aukojimas.
Atvažiavusi nespėju net atsikvėpti, o esu paslaugiai įviliojama į tamsą. Klaidžiojame tamsoje, po abejus namo aukštus. Iš grotuotų nišų atsiveria įsimintiniausių siaubo filmų pasauliai. Džentelmenas iš Guobų gatvės, zombiai, skerdikai – kraujas, žarnos, atominis karas, šiurpūs nakties padarai. Tiesa, lankytojai ras ir visai originalių kampelių, kuriuose liejasi muziejų įrenginėjusios komandos fantazija.
Kai susižavėjusi bandau prakišti ranką pro vielos pinučius, kad paliesčiau vieną apetitišką „numirėlį“ – gaunu per nagus ir komentarą, jog pinučius taikyta nupirkti kuo tankesnius. Konfidencialiai prisipažinsiu, kad nežinau, ar siaubo muziejus iš tiesų baisus. Aš pati didžiąją laiko dalį stypsau prie ekspozicijų lyg užsukta kartodama, „puiku, puiku, na ir kaip jūs TAI padarėte..“. Tiesiog žavi visa ko išbaigtumas, veidų išraiškos, smulkmenos. Labiausiai įkvepia zombiai ligoninės palatoje, skerdiko kambarėlis, prajuokina išpampusio Broniaus naktis su iš pakampių ropojančiais siaubūnais.
Man patariama atkreipti dėmesį į detales, jungiančias kambarius. Taip sužinau apie antrame aukšte nuo vieno „kambario“ į kitą išsiraizgančią Blogio Šaknį (ir kodėl neatsignybau gabalėlio į savo prieskonių kolekciją).
Išlindus į dar gana ankstyvo vakaro šviesą prisimerkiu. Man aiškinama, kad galima rizikuoti praleisti naktį kambaryje su didžiule lova – tam jis ir skirtas – visiems, norintiems išmėginti savo drąsą. Dar galiu surengti vakarėlį, mergvakarį, ką tik užsimanysiu… Muziejaus savininkai nori, kad jis būtų gyvas ir naudojamas.
Kai pasitraukiu saugiu atstumu nuo siaubo muziejaus, šnekteliu ir su jo savininku Sergejumi. Mums išsitiesus ant žolės, jis prisipažįsta esąs senas baisenybių fanas. Muziejaus idėja kilo nusprendus, kad pramogų verslas yra pasidaręs visai nebestebinantis. „Baimės yra viena didžiausių žmogaus silpnybių. Dėl to ir sumanėme jas vizualizuoti, atėjus į muziejų galima palikti jame visas neigiamas emocijas ir išeiti“ – sako Sergejus. Čia pat jis gudriai primena, kad tokia ta žmogiška natūra – paslapčia džiaugiamės, kai nelaimės aplenkę mus pačius ištinka kitą. Na taip, tokiu atveju muziejus tikrai nenuvils. Palangoje siaubų muziejaus ekspoziciją planuojama „laikyti“ trejetą metų. Sergejus mini, kad planuojama panašių muziejų įkurti Rumunijoje, Bulgarijoje ir Lenkijoje. Namas vaiduoklis jau nusižiūrėtas ir Jūrmaloje.
Nepaminėjau poros dalykų. Muziejus pavadintas garbingu Drakulos vardu. Tiksliau, tai – „Nosferatu“. Sergejus atkreipia mano dėmesį į tai, kad namas pastatytas tais pačiais metais, kuomet pasirodė ir garsusis kino filmas 1920 m.
Ir dar. Muziejuje yra kambarys skirtas „Nightwish“ fanams. Aš rimtai. Jis yra akinančiai estetiškas. Bet daugiau nieko nebegaliu sakyti.
Užsukit ir patys patirkit:
Palanga, Valančiaus g.4, šalia bažnyčios
Komentarai