Marija Vainilavičiūtė – vilnietė, vedina aistros fotografijai, įstojusi į Nottinghamo Trento universitetą (D. Britanija). Rudenį antrą studijų kursą pradėsianti mergina, kurios kūrybą buvo galima išvysti ir Barselonoje (mados mugėje „Bread and Butter“), kol kas nesigiria dideliais pasiekimais, o mieliau pasakoja apie studijas, gyvenimą svečioje šalyje ir savo santykį su fotografija. Pasiruoškite sausainių ir puodelį kavos – pokalbis nuoširdžiai išsamus.
I dalis: „Prieš nuspausdamas užrakto mygtuką nesąmoningai padarai daugybę sprendimų“
Pradėkime nuo banalybių: kaip viskas prasidėjo? Ir kodėl pasirinkai fotografiją?
Juokauju, kad fotografės karjerą pradėjau dar šešerių metų, kai prifotografavau pilną juostelę vienodų katinų nuotraukų. Gavau bart nuo tėvų už tai (šypsena). O rimčiau šia sritimi susidomėjau 2005-aisiais.
Pasirinkau fotografiją, nes ji yra labai įvairiapusiška, dinamiška, subjektyvi. Ji aprėpia visas gyvenimo sritis ir visada išlieka ta pati, nors nuolat kinta, evoliucionuoja. O kur dar begalės skirtingų jos supratimo būdų ir tą supratimą sąlygojančių veiksnių! Šis nepastovumas ir neapčiuopiamumas mane ir žavi. Fotografija man – idealus mediumas.
Tavosios nuotraukos dvelkia paprastumu, tačiau tuo pat metu yra labai subtilios. Tyčia to sieki, ar kuri spontaniškai?
Paskutiniu metu vis dažniau užimu pasyvios stebėtojos poziciją. Fotografuoju tai, kas vyksta aplink mane, be didesnio kišimosi į tai. Turbūt tai galima būtų pavadinti nuotraukų kūrimu spontaniškai, nors, mano nuomone, nuotraukos negali būti visiškai spontaniškos. Gali neplanuoti nuotraukos/fotosesijos, neturėti kažkokios konkrečios idėjos, gali tiesiog žaisti su kamera, bet vis tiek prieš nuspausdamas užrakto mygtuką nesąmoningai padarai daugybę sprendimų, pavyzdžiui, randi norimą kampą, sukomponuoji kadrą, sulauki tinkamo momento ir pan.
Kartais fotosesijos būna ir suplanuotos, o norimą rezultatą daugiau ar mažiau aš jau įsivaizduoju. Bet niekada neplanuoju visko iki smulkmenų, visada palieku vietos improvizacijai. Ne kartą jau buvo nutikę taip, kad fotografavimo metu spontaniškai gimusios idėjos buvo kur kas įdomesnės, nei pirminė fotosesijos mintis. Be to improvizacija šioje srityje yra būtina. Juolab, kad ne visada esi pajėgus viską suplanuoti ar sukontroliuoti. O ne visada ir reikia…
Kai planuoji fotosesijas, iš kur semiesi idėjų? Ir ar visada pavyksta jas įgyvendinti?
Idėjos ateina savaime, be kažkokių ypatingų pastangų. Jos praktiškai visada susijusios su konkretaus laikotarpio išgyvenimais, su tuo metu mane supančiais žmonėmis, vykstančiais įvykiais ir t.t. Manau tai natūralu. Visa, kas mane supa, kas man yra aktualu, vienaip ar kitaip atsispindi mano idėjose ir darbuose. Dar dažnai inspiruoja kita didelė aistra – muzika. Kaip tik dabar rezgu mintį naujam projektui, kurio pagrindas bus vienos man ypač brangios grupės dainos.
Kalbant apie idėjų įgyvendinimą – pasitaiko visaip. Visgi esame tik žmonės ir ne visada viskas priklauso vien nuo mūsų. Lygiai taip pat ir fotografijoje. Kartais riboja finansai, kartais kažkokių techninių dalykų nežinojimas. Kliūtimi gali būti ir tokie dalykai, kaip oro sąlygos. Galiausiai būna, kad viskas, ką nufotografuoji, tiesiog atrodo ne taip nors tu ką. Būtent dėl to būtina palikti vietos improvizacijai ir būti lanksčiam. Ir mokytis iš klaidų! Tai svarbiausia.
Fotografija Tau – darbas ar hobis?
Retkarčiais gaunu vieną kitą užsakymą pafotografuoti vestuves, krikštynas, produktus ar nupiešti dizainą tinklalapiui. Bet tai nėra nuolatinis darbas. Žinoma, pavyzdžiui, fotografo asistentės pozicija šiuo metu būtų idealu, bet čia jau yra nedidelio miesto bėda – kiek teko domėtis, Nottinghame neradau jokios rimtesnės (mano akimis žiūrint) fotostudijos.
Taigi, kol kas fotografija nėra mano darbas, bet tai jau daugiau, nei pomėgis. Iš jos neuždirbu, tačiau mano laisvė jau yra kažkiek ribojama. Pavyzdžiui, yra projektas, yra deadline ir nesvarbu, noriu ar nenoriu, aš turiu fotografuoti. Profesionalia fotografe savęs nevadinu – iki to man dar augti ir augti. Be to žodis „profesionalus“ yra labai įpareigojantis: profesionalas – tai ne šiaip fotografas, o savo srities specialistas. Turbūt tiksliausiai apibūdinčiau save šiuo metu sakydama, kad esu mėgėja, siekianti tapti profesionale.
II dalis: „Labai laukiu rudens. Dėl studijų.“
Nottinghamo Trento universitete (NTU) studijuoji fotografiją. Lietuvoje alternatyvos šioms studijoms neradai, ar tyčia norėjai žūtbūt išvykti į užsienį?
Kai dešimtoje klasėje reikėjo „profiliuotis“, ėmiau mąstyti apie studijas. Apie užsienį pasvajodavau, bet viskas atrodė pernelyg sudėtinga ir per brangu. Buvau nusprendusi stoti į Vilniaus Dailės Akademiją. Kiek daugiau nei metus intensyviai mokiausi akademinio piešimo, bet galiausiai jį mečiau. Piešimas man ne draugas ir iki šiol man atrodo kvaila, kad jis būtinas stojant į fotografiją.
Be to, nežinau kodėl, bet nuo vaikystės svajojau studijuoti Anglijoje. Pasidomėjusi stojimais į Jungtinės Karalystės universitetus, supratau, kad tai ne toks jau ir sudėtingas procesas, o paskolų studijoms sąlygos yra labai palankios. Ką jau kalbėti apie švietimo lygį JK ir Lietuvoje… Jie skiriasi kaip diena ir naktis. Tas pats ir su karjeros galimybėmis baigus fotografiją. Taip ir susigundžiau.
Ar buvo sunku įstoti?
Nesunku. Manęs paprašė atsiųsti portfolio ir esė. Vėliau gavau laišką su sąlygomis, gauti Brandos Atestatą ir IELTS egzamine surinkti bent 6.0 balus. Jas įvykdžius iškart įstojau.
Ar studijos pateisino lūkesčius? Papasakok apie jas.
Tiesą sakant, labai laukiu rudens. Būtent dėl studijų. Esu labai patenkinta.
Pirmais metais krūvis nebuvo labai didelis. Turime du modulius ilgais sudėtingais pavadinimais, kuriuos paprastai vadiname „critical practice“ (teorija) ir „visual practice“ (praktika). Per savaitę – viena srautinė paskaita, du seminarai, workshopas, kas antrą ar trečią savaitę – kviestinio dėstytojo/fotografo paskaita ir Photoshopo workshopas.
Akivaizdu, paskaitų nėra daug. Taip yra dėl to, kad turėtume daugiau laiko savarankiškam darbui, kuriam, beje, sudarytos puikios sąlygos: universitete yra trys studijos, dvi didelės kompiuterių klasės, B&W darkroomas, darkroomas spalvotoms nuotraukoms spausdinti, įranga juostoms ryškinti ir, žinoma, galimybė naudotis įvairiausia fototechnika.
Mokslo metai NTU yra suskirstyti trimestrais, o ne semestrais, kaip įprasta. Egzaminų neturime, bet kiekvieną trimestrą gauname vieną ar du projektus, prie jų visą laiką ir dirbame, o progresą kiekvieną savaitę demonstruojame tarpinėse peržiūrose. Juose aptariami visų darbai, dalinamasi patarimais, idėjomis ir t.t. Trimestro gale vyksta finalinė peržiūra, jos metu darbas yra vertinamas, ir po kokio mėnesio gauname pažymį ir išsamų įvertinimą raštu. Teorijos seminarų metu skaitome įvairius fotografinius ir filosofinius tekstus, ruošiame prezentacijas. Po to kiekvieną trimestrą, remiantis skaitytais tekstais, rašome esė.
Man asmeniškai ši sistema labai patinka. Mokomės koncentruotai, nešvaistome laiko nereikalingiems dalykams. Studentai neapkraunami, paliekama pakankamai laiko universiteto ir asmeniniams projektams.
III dalis: „Britai man pernelyg svetimi žmonės.“
Kaip dažnai grįžti į Lietuvą?
Kai tik galiu, t.y. per kiekvienas atostogas. Jei tik būtų galimybė, daryčiau tai dar dažniau.
Ar D. Britanijoje jautiesi savas žmogus?
Vienareikšmiškai ne. Ir nemanau, kad kada nors jausiuosi. Britai labai mandagūs, malonūs, jiems viskas visada gerai. Jei kažkas nepatinka, jie paprasčiausiai tau to neparodys ir nepasakys. Apskritai britų požiūris į gyvenimą, daugelio dalykų supratimas skiriasi nuo to, prie kurio esame įpratę mes. Kita kultūra ir kitoks gyvenimo būdas.
Daugumos mano pažįstamų lietuvių, studijuojančių JK, draugų ratą sudaro tautiečiai, taip pat studentai iš užsienio, ypač iš buvusių Rytų bloko šalių. Aš irgi ne išimtis. Britai man pernelyg svetimi žmonės.
Kokie Tavo ryšiai su D. Britanijos lietuviais?
Nottinghame yra lietuvių bendruomenė. Teko sudalyvauti viename bendruomenės susitikime, bet netapau aktyvia nare. Taip pat kurį laiką domėjausi JK Jaunimo Sąjungos veikla, bet dauguma renginių ir susitikimų vyksta Londone, iki kurio nuo Nottinghamo ne trumpas kelias… Bet apskritai su JK lietuviais ryšį palaikau. Ir dažniausiai vieni kitus atrandam ne per sąjungas ar bendruomenes, o įvairius internetinius portalus ir socialinius tinklus.
Baigusi studijas planuoji pasilikti D. Britanijoje ar tęsi karjerą Lietuvoje?
Šio klausimo pati savęs dažnai klausiu. Jei atvirai, tai neįsivaizduoju… Viena vertus, norėčiau grįžti į Lietuvą, tačiau suprantu, kad tai nebūtų pats protingiausias ėjimas. Dėl D. Britanijos tikrai nežinau. Kol kas nepasakyčiau, kad noriu čia likti, bet gavusi vertą dėmesio darbo pasiūlymą, greičiausiai pasilikčiau. Kitas variantas būtų važiuoti ieškoti laimės kažkur kitur. Kartais pasvajoju ir apie Niujorką… Bet velnias žino, kur mane vėjai nuneš po studijų. Per likusius du metus dar daug kas gali pasikeisti.
Atsidarius Tavo internetinius namus www.mariaphotography.net pirmiausia matome projekto „Things“ nuotraukas. Fotografavai JK imigrantus iš įvairių šalių, kartu su jų asmeniniais daiktais, jiems primenančiais tėvynę. Papasakok apie „Things“ daugiau. Kaip kilo idėja ir kodėl pasirinkai emigracijos temą?
Iš esmės „Things“ yra susijęs su santykiu tarp žmogaus ir jo Tėvynės. Šis santykis projekte atskleidžiamas pasitelkiant brangius asmeninius daiktus, kurie tarnauja kaip prisiminimai. Vienose nuotraukose ryšys su Tėvyne (namais, šeima, šalimi, draugais ir t.t.) labiau akivaizdus, kitose – mažiau. Bet jis matomas visur. Tai gana intymus projektas (šį įspūdi ypač sustiprina aprašymai, parašyti ranka, gimtąja kalba). Man netgi atrodo, kad tie žmonės tam tikra prasme įsileido žiūrovą į savo gyvenimą, leidę fotografuoti kažką jiems itin asmeniško ir brangaus.
„Things“ yra studijų darbo vaisius. Paskutiniam metų projektui mums buvo suteikta visiška laisvė pasirinkti bet kokią dominančią temą. Ši idėja gimė iš ankstesnio projekto. Pastarasis buvo viso labo penkių diptikų su aprašymais serija. Fotografavau daiktus, kuriuos atsivežiau į JK iš Lietuvos ir kurie man priminė namus ir brangius žmones.
Kadangi namų, emigracijos ir prisiminimų temos man labai artimos, nusprendžiau pratęsti projektą, tik šįkart fotografuodama kitus žmones ir jų daiktus. Taip pat naudojau kitą techniką – vidutinį formatą, o aprašymus ant pačios atspausdintų nuotraukų ranka, savo gimtąja kalba užrašė projekto dalyviai.
Kaip sekės įgyvendinti projektą?
Labai gerai. Pirmą kartą rimčiau dirbau su vidutiniu formatu ir iškart jį pamilau (šypsosi). Pagrindinis sunkumas turbūt buvo fotosesijų organizavimas. Kaip tik tuo metu visi intensyviai ruošėsi egzaminams, o mano projekto dalyviai praktiškai vien studentai… Labiausiai gelbėjo tai, kad fotografavimo vieta nebuvo esminis dalykas. Būdavo, susitinkam, nufotografuoju kelis kadrus ir aš bei projekto dalyvis lekiam atgal į universitetą. O tada leidžiu dienas darkroome spausdindama nuotraukas. Turiu pripažinti, laiko turėjome neperdaugiausiai, darbo tikrai nemažai, bet „Things“ įgyvendinimas buvo kažkas tokio, visiška jėga! Gyvenau vien projektu, kartais net pamiršdama, kad reikia pavalgyti ar išsimiegoti. Pačiai buvo įdomu: sutikau naujų žmonių, išgirdau jų istorijas, kurios tokios panašios ir tokios skirtingos. Ir ko gero pirmą kartą esu taip patenkinta rezultatu.
Gyvenant užsienyje svarbios pasidaro „tėvynės“, „patriotizmo“ sąvokos. Ką Tau pačiai reiškia šie žodžiai? Ar manai, kad kosmopolitiškame pasaulyje, tėvynės ir savo kalbos turėjimas vis dar yra labai svarbu?
Savęs patriote nelaikau. Esu pakankamai lankstus žmogus ir prie vietos neprisirišu. Žinoma, Lietuva man brangi – aš čia gimiau, čia užaugau ir susiformavau kaip asmenybė. Lietuvoje man patinka, bet dažniausiai kalbėdama apie šią šalį, galvoje turiu ne žemės lopinėlį, o šeimą ir brangius žmones. Jei tik jie būtų šalia, galėčiau gyventi bet kuriame pasaulio kampelyje ir vadinti jį namais. Toks yra mano požiūris, tačiau, bet kokiu atveju, šaknys yra labai svarbios. Kalba taip pat. Ji jungia žmones: bendra kalba, bendra šalis, bendra kultūra – bendri interesai. Todėl tautiečiai visada bus saviausi žmonės ir juos suprasti visada bus lengviau nei kitataučius.
Nuorodos:
www.mariaphotography.net – Marijos Vainilavičiūtės asmeninė svetainė
www.mariatakespictures.net – tinklaraštis
www.flickr.com/aeroplanes/ – Flickr albumas
Komentarai