Kasdienybėje mes nelinkę kalbinti baldų ar įrankių. Paprastai, jie gyvena savo buitinius gyvenimus nulemtus funkcijos. Medžiagų ir daiktų naujosios savybės dažniausiai atsiskleidžia trūkume, kurį turbūt kiekvienas yra patyręs vaikystėje liniuotę paversdamas peiliu, o seną mašiną – karine būstine. Trūkume žmonės nepriekabūs daiktams – taip patalynės dėžė gali virsti spinta, o akmuo – plaktuku ir panašiai.
Kątik VDA magistras ir aktyvus viešosios kūrybinės erdvės dalyvis – Manto Lesauskas – dizaineris iš Vilniaus. Jį turbūt sutikote dizaino turguje, o gal kokį rudens vakarą sėdėjote jo ir kolegų sukonstruotame krėsle Seimo fontane, matėte jo pakabas „Daiktų viešbutyje“ ar internete užtikote projekto „Jis irgi stalas“ vaizdų.
Manto darbuose gaji vaikiškos praktiškosios fantazijos linija. Tačiau jis linkęs savo daiktus ne tik sukonstruoti kaip apčiuopiamus objektus, bet ir įgyvendinti – papasakoti kitą ir dažnai socialiai aktualią istoriją apie jų tapatybę. Ir nors mūsų interviu pakankamai rimtas, nardant po lesauskas.lt dažai petin pirštu baksnoja subtili ironija, kurią anglakalbiai taikliai vadina tongue-in-cheek.
Apie daiktų ir lietuvių tapatybę
Daugelis tavo sukurtų objektų suteikia naują funkciją daiktams. Įprasta funkcija peržaidžiama, daiktams suteikiama nauja tapatybė. Kam reikalingas naujas, kitoks gyvenimas daiktams, kurių funkcija iki tol buvo absoliučiai kitokia?
Esminis pakitusios funkcijos aspektas yra susijęs su daikto verte, ne materialine, bet semantine prasme. Mūsų sąmonėje glūdintis šiukšlių archetipai kuria tikrą šiukšlyną aplink mus. O galėtu viskas būti ir kitaip. Mane domina šiukšlių fenomenas socialinėje plotmėje, o ekologinė plotmė truputi gąsdina.
Sakai galėtų būti viskas kitaip, kaip kitaip? Ką turi omenyje sakydamas, kad šiukšlių archetipai kuria tikrą šiukšlyną aplink mus?
Turiu omenyje, kad tarkim padangą suvokdami kaip šiukšlę mes praleidžiame progą pamatyti nieko mums nekainuojanti naudingos gumos gabalą, kuri dar galime panaudoti. Panašiai yra ir su kai kuriomis kitomis medžiagomis.
Kodėl tave gąsdina ekologinė plotmė?*
Nes ekologija yra tapusi opiumu masėms. Ir per daug čia nagus prikišusi rinkodara, kad negąsdintu.
San. Candela, Block ir Šv. Petras objektuose perkėlei tualeto ir vonios įrankius iš uždaros erdvės (liaudies išmintis sako, kad ten net karaliai vaikšto pėsti) į viešesnes gyvenamojo ploto erdves. Ar perkeldamas šiuos daiktus į kitą erdvę galvojai apie daiktų viešumą ir privatumą?
Taip, galvojau ir apie viešumo ir privatumo fenomeną, bet svarbesnė riba, mano nuomonė, atsiveria ties mūsų pasauliu ir underground erdve. Sifono dangtelis ir yra kertiniai vartai į kuriuos valydami dangtis bijome užsižiūrėti. Objektai iš tualeto erdvės, net ir niekada ten nepabuvoję atsineša nešvaros įvaizdį. Keista.
Galbūt tas nešvaros įvaizdis reiškia, kad kartais simbolinė daiktų tapatybė yra galingesnė už daiktinę?
Taip, matyt tai ir reiškia. O liūdnasis aspektas šių archetipų, kad valdant simboliką per tą pačią rinkodarą ar dizainą lengva manipuliuoti vartotojais. Norėtųsi, kad žmonės patys rinktųsi. Kad nebūtu primetami geismai ir pomegiai per daiktus kaip atributus.
Tavo objektai Rūpi ir LT kompleksas apmąsto tam tikras lietuviškos tapatybės kategorijas. Ramus liūdesys, dalios apmąstymas – būdingi lietuviškai literatūros tradicijai. Istorinis prarastos didybės kompleksas „Baltijos iki Juodosios jūros“ persismelkia ir į viešąjį diskursą, tai svarbi kolektyvinės atminties dalis. Kaip manai, ar šios kategorijos įtakoja ir Lietuvišką dizainą? Apskritai ar egzistuoja lietuviška tapatybė vietiniame dizaine?
Apie vietini dizainą kalbėti sunku, aš asmeniškai ne problemas talpinu į dizaino pasaulį , bet per (gal) įvaldytą dizaino kalbą apie jas šneku. Tapatybės klausimas man labai svarbus ir tikiuosi sutinkamas kasdieniuose objektuose ir kitiems sukels daugiau apmąstymų. O romumą ir kamerinį santūrumą kažkada norėjosi aukštinti, gal dėl to kad dizaino pasaulyje jis dažnai užmirštamas. Nors ne tiek ir svarbus tas dizaino pasaulis, kaip minėjau – tai tik išraiška, amatas.
Socialinis aktualumas, viešos ir apgyvendintos miesto erdvės
Socialinis aktualumas būdingas tavo projektams ir objektams. Ar Lietuvos švietimo sistemoje socialinis aktyvumas (kiek žinau, pažįsti ją iš VDA) skatinamas?
Sunku kalbėti už visus studentus, manyje jį ugdė ir VDA, gal ne tiesiogiai, bet suteiktas teorinis stuburas, matyt, labai pasitarnavo apmąstant mūsų aplinką. Sistema ydinga, bet šį syk nesiimsiu jos kritikuoti, o ir kompetencijos trukumas ryškus.
Kokie tavo motyvai kuriant socialiai aktualius objektus, instaliacijas?
Motyvas paprastas, skatinti save ir kitus mastyti bei analizuoti supančią aplinką, taip po truputi sprendžiant socialines problemas. Duotuoju momentu ypatingai skaudina socialinės atskirtys, kurias kasdieniais objektais bandau trinti primindamas apie egzistuojanti neįgaliųjų pasaulį.
Tu ir tavo objektai dalyvaujate viešose miesto erdvėse. Padangomis apgyvendinai seimo fontaną. Kaip manai, kas atsitiko, kodėl instaliacija buvo išmontuota?
Manau kažkam, kas buvo svarbesnis už mane, tai labai nepatiko. Naujieną apie išmontuotą instaliaciją išgirdau Italijoje, ten su draugais Jan ir Deni dalyvaudamas Venecijos architektūros bienalėje (taip pat su padangomis) turėjau dar vieną progą apmąstyti mūsų provincialumą ir nepagarbą kūrėjui, kuris turėjo visus reikiamus leidimus.
Ar sunku gauti savivaldybės leidimus tokiems projektams Vilniuje?
Šiais leidimais rūpinos Erika Lastovskytė, ji buvo idėjos atgaivinti Vilniaus fontanus iniciatorė. Leidimus gauti buvo tikrai lengviau, nei sužinoti kodėl ir kas instaliaciją išmontavo ir išmetė gretimame kieme. Keista, juk buvo likus tik savaitė.
Kaip manai, kas turėtų pasikeisti, kad miesto gyventojų dalyvavimas kuriant viešas miesto erdves būtų aktyvesnis?
Turėtų pasikeisti ne tik miesto politiką ar aplinka, bet ir žmonės. Juk nesvarbu, kad mano projektas fontane kažkam atrodė kaip šiukšlynas, svarbiausia, kad aš kviečiau žmones nebijoti savo miesto ir naudoti jį visą. Įlipti į fontaną ir atsisėdus pailsėti. O padangos tebuvo pigi priemonė sukurti funkciją, bet pasirodo dar neišnykusios materijos mistifikacijos, kada padangų bijome kaip šiukšlių archetipo ir negalime suvokti, kad tai tik guma.
Ar kvietimu dalyvauti žmonės naudojosi?
Taip, nors ir buvo šaltoka.
Apie medžiagų savybes
Kaip manai, ar materijos baimė vietinis fenomenas? Kaip tokių baimių atsikratyti?
Nemanau, kad tai kažkoks vien tik postsovietinei erdvei būdingas fenomenas, bet kad jis pas mus gajesnis – tai faktas. O išvaryti tokias baimes nėra lengva, bet pradėti matyti daiktus tokius kokie jie yra, būtu pirmas ir svarus žingsnis.
O kaip tašė iš padangos? Lengva nešioti?
Ne, nelengva, tai tik žaidimas ir galimybių paieškos.
Vartojimas daiktų iš perdirbtų medžiagų tapo madingu reikalu. Yra tokie „Freitag“ siuva tašes iš sunkvežimių brezento, pernaudoja saugos diržus, padangas, oro pagalves. Siuvasi ir iš plyšusių burių. Iš perdirbtų medžiagų daro apavą, išorinius drabužius. Tokie dalykai gana brangūs. Kaip manai, ar ši atsakomybės už švaistymą prisiėmimo forma yra efektyvi? Ar tai ką nors keičia?
Terminas upcycling gerai apibūdina tokio tipo veiklą. Nesakau, kad visi išvardinti pavyzdžiai yra blogi, bet sukurta idilė apie du berniukus siuvančius krepšius iš panaudoto *sunkvežimių brezento* nebūtinai yra tokia graži tiesa. Esu girdėjęs, kad tą patį brezentą fūristai sunaudoja maksimaliai, jie yra pragmatiški žmonės, čia ne vien tik outdoor reklama, tai ir aiški funkcija. Todėl iš jo kažką pasiūti būtu sunku, o ir pažiūrėkit, kaip tie krepšiai atrodo po metu nešiojimo. Keista kad tariamai vežiojant krovinius tokiais greičiais medžiaga galėjo susidėvėti mažiau. Ar tai ką nors keičia? Kažką tai tikrai keičia, žmonės turi kuo užsiimti, kuo domėtis.
Komentarai