Festivalių virtinė Europoje liepos mėnesį įsibėgėja pavydėtinu greičiu ir jei nežinosi ko nori – tiesiog gali likti namie. Vokietija – ne išimtis. Nuo gausos raibsta akys bei ausys, tačiau dauguma jų vienodi iki pažaliavimo. Greičiausiai dėl pilnai išdirbtos bendros idėjos Melt! festivalis laikomas tiesiog geriausiu šiame krašte.
Tą įrodo ne tik lankytojų gausa, kuri siekia 20 tūkstančių, bet ir įvairiaspalvis, tačiau ištikimai vokišką šokių sėklą sėjantis atlikėjų sąrašas. Tiesa, iki šiol kategoriškai tik elektroninę muziką pripažinęs renginys šiais metais tikriausiai vardan populiarumo į repertuarą įtraukė nemažai gitarų.
Nuo gitarų link sintezatorių
Pastarosios momentais pasirodė ganėtinai keistas sprendimas, nes pagrindinėje scenoje koncertavę roko monstrai Oasis ar Kasabian tarp neįtikėtino pasirinkimo įvairiausių klubinių ritmų paprasčiausiai išmušė iš vėžių. Šios dvi grupės buvo bene akivaizdžiausias Melt! organizatorių žingsnis link dėmesio didinimo. Triukas suveikė ir visi išankstiniai bilietai buvo išpirkti, pagrindinės scenos baseinas užpildytas iki vidurių sukimo žinomus hitus traukiančiais gerbėjais.
Tačiau tik tokiais roko saldainiais ir tebuvo verta vaišinti daugiausiai iš Berlyno atvažiavusius, madingais marškinėliais, tatuiruotėmis bei šukuosenomis pasidabinusius jaunuolius, kurie akivaizdžiai išaugę ant kitokios rūšies mielių, bet su malonumu virškinantys ir populiarius cukriukus.
Dėl to netrūko ir jau kiek įkyrėjusios indie dance bangos atstovų: WhoMadeWho, Filthy Dukes, This Will Destroy You, Gossip, !!! Tarp pastarųjų įsipaišė ir itin kokybiškai bei energingai, tačiau kiek dirbtinai pasirodę Phoenix, kurių paskutiniame albume išgarbinti sintezatoriai paskendo bendroje instrumentuotėje, bet viską atsvėrė iš peties darbavęsis būgnininkas. Su tais prancūzais tai visada taip: gerai atrodo, bet per gerai, kad būtų nuoširdu.
Šalia pastarųjų pastačius berlyniečių numylėtinius The Whitest Boy Alive viskas atrodė kitaip. Subtilus ir berniukiškas Erlend Oye plepėjimas su publika atrakino čakras ir muzika pozityviai atliko savo darbą. Ką reiškia vien tai, jog repertuaras buvo papildytas The Prodigy „Out of Space“ koveriu, ko iš tokių žvaigždždūnų paprastai nesitikima.
Kuo toliau, tuo labiau gitaras galima slėpti po sintezatoriais, kontroleriais ir visa kita neorganiška amunicija. Ir tada prasideda tikrieji atradimai.
Niekada iki šiol negirdėti vokiečiai Body Bill pavaišino įdomaus minimal pop dance kompozicijomis. Gal kiek liūdnokai, bet kai viskas veržiasi per tokią garso sistemą, tai negali būti per graudu. Panašiai pasirodė ir iš vieno hito žinomi Miike Snow. Gitarų pas šiuos buvo dar nemažai, tačiau viskas lipdėsi į tikrą elektronikos ir fuzų srovę. Šioji, dėja, nesigavo labai kokybiška, nes projektas grojo uždaroje „Coca Cola“ palapinėje, kurioje akustika ne itin gera.
Nekalto pasiklausymo atveju teko išgirsti ir naują The Knife vokalistės Karin Dreijer Andersson projektą Fever Ray, kuris perkėlė į kažkokią visiškai nesuvokiamą patirtį: masyvus ir dramatiškas garso bei balso lydinys apipintas keistos tribal dvasios ir beatless muzikos tarp tuzino ant scenos tai užsidegančių, tai užgęstančių toršerų.
Šiuo atveju būtina paminėti ir Royksopp, kurie pasirodę pagrindinėje scenoje leido suprasti kaip turi iš tiesų skambėti ausis prie žemės guldžiusi jų elektronika.
Baigiant tų visiškai gyvų pasirodymų temą, patys paprasčiausi, bet organiškiausi du įvyko pačioje festivalio pradžioje ir pabaigoje. Pirmasis – tai penktadienio popietę šviežiu elektroniniu roku pagrindinę sceną atidarę prancūzai (asmeniškai vieni metų „-iausi“) Delphic, kurie atgaivino nuotaiką po per visą Europą praūžusios audros euforinėmis melodijomis.
Atskiro gyvenimo nušvitimo ar net fimo verti antrieji, Passion Pit. Patys paskutiniai Melt! festivalyje pasirodę dėl prasto garso retai lankytoje „Coca Cola“ palapinėje jie tiesiog užgniaužė mintis, kvapą ir viską kitką, kas galėjo būti atvira pašaliniams dalykams. Pagrindiniai elementai – trys sintezatoriai su keistoku, ne vyriškai plonu vokalu kaip per kokį „Žvaigždžių karų“ filmą taškė garso lazerius tiesiai į ausis išskraidindami į aukštų dažnių odisėją. Jei bus galimybė – rekomenduoju nuvykti į jų gyvą pasirodymą net jei jis vyktų Lenkijoje…
Nuo sintezatorių prie šokių
Štai dabar jau galima kalbėti ir apie tikrąjį reivą, dėl kurio susirinko tiek jaunimo iš visos Europos.
Nuo pat pirmos dienos prasidėjęs paniškas lakstymas ir bandymas išvysti bei išgirsti kuo daugiau nepadėjo įsivažiuoti į ritmą ir atsirinkti. Todėl gausybė atlikėjų įvertinti tik viena ausimi: nuo „Big Wheel“ skalbimo mašinoje skaisčius elektronikos ritmus skaldžiusio Radio Slave, itin sterilaus tech house pabėrusio A Critical Mass trio iki vokiečių techno sindikato ir visokių „Gemini“ scenos rytinių pjaustytojų kaip Erol Alkan su Boyz Noiz, Tiga ir kitų.
Dėl netikėtos stichijos sugriuvusi ir perkelta, bet savo tikrai nesilpną programą sujaukusi „Red Bull Academy“ scena privertė nubraukti keletą ašarų dėl praleistų Diplo, TRG ir Bengos su Scream. Tačiau dar pirmąjį vakarą čia pasitaikė proga vieną iš nedaugelio kartų patrypti į tikro reivo taktą, kurį pirmasis ėmė kalti Tim Exile, užkūręs tikrą tribal peklą su eurodance vokaliniais semplais ir old school elektronika, breakbeatu ir drill’n’bass.
http://www.youtube.com/watch?v=_V1FulWwUQQ
Pastarajam nenusileido ir vėliau čia kartu su daugiau besiraitančiu nei dainuojančiu Space Ape užtiktas Kode9, kuris tiesiogine prasme prigavo su savo velniai kur nužengusios dub evoliucijos kočėlais.
Dėl patį pirmąjį festivalio vakarą vėl užėjusio lietaus organizatoriams vardan saugumo teko atšaukti tokias pažibas kaip Moderat, Trentemoller bei (hm) Dedmau5. Nepadėjo nei švilpimai, nei vidurinio piršto taikymai į debesis.
Tačiau liūdėti dėl to per daug nebuvo verta, nes nuolat tai vienoje ar kitoje scenoje vis kas nors kalė ir visi be išimties šoko, trypė ir nevaikščiojo perkreiptais veidais.
O štai tikrų tikriausi šokiai įsižiebė ant scenos suvirtus Buraka Som Sistema gaujai ir užvirus visišką košę, kurioje plaukiojo viskas nuo Pietų Amerikos iki Pietų Afrikos folkloro sintezės ir senų jungle ritmų, kuo tikriausio reivo ir Prodigy bei Snap! melodijų. Trumpai tariant viskas, ką jie patys apibūdina „Sound of Kuduro“ fraze. Pasidomėkite ką reiškia paskutinis žodis.
Dainininkų temperamentui ir pro kolonėles virstantiems žemų garsų priepuoliams nebuvo įmanoma atsispirti, tad visi šokių aikštelėje bandė šokti tai breakdance, tai pogo, kas galų gale pavirto į beprotišką virtimą vieni ant kitų. Prie viso to dar pridėkite brazilę vokalistę Blaya, kuri ir šeikino, ir dropino, ir visaip kitaip raitėsi bei darė dirty biznes. Galų gale ant scenos sukviečiama dar 20 merginų iš salės ir visa aplinka staiga sprogsta į vientisą dulkių debesį su pačiais nešvariausiais šokiais „Inna De Ghetto“.
Nuo šokių iki palapinių
Geriausia Melt! festivalyje tai, jog būnant ten apie nieką nereikia galvoti – tiesiog ateini ir linksminiesi. Vokiečiams būdingas tvarkos laikymąsis išnyksta, tačiau nei chaoso, nei panikos nėra nė kvapo. Į palapinių miestelį neškis ką ir kiek nori, daryk ką nori – tik netrukdyk aplinkiniams. Palikęs niekieno nesaugomą nuosavybę gali ramus traukti švęsti, nes net minties nekils kam prasisukti pro tavo laikinus namus.
Į už beveik dviejų kilometrų esančias pačio festivalio erdves važiuok su autobusu arba trauk pėsčiomis – per tą laiką skysčius tikrai suvartosi ir patikros punktai ilgai neužlaikys. Gali būti tikras, jog nei viduje, nei lauke nesutiksti besivoliojančių ar girtų, besimušančių ar šiaip kreivai nužiūrinėjančių. Žodžiu, laisvė nuo paranojos.
Neverta plėstis į tai, jog pats festivalis vyksta visiškai nerealioje vietoje, apstatytoje keletos aukštų dydžio namams prilygstančių transformeriais, naktį pavirstančiais į sintetinėmis spalvomis užlietas dekoracijas su dangų laižančiais prožektoriais. Visa tai reikia tiesiog pamatyti, ką ir rekomenduojame padaryti kitais metais.
O jei dar šią vasarą nebuvai atostogų, tai griežtai kviečiame vieną savaitgalį paaukoti kelionei į Vokietiją, kurioje vykstančių festivalių gidą gali rasti čia. Tik neužmiršk bent pusdieniui užsukti į Berlyną.
Kadangi fotonuotraukos pasimetė kažkur pusiaukelėje tarp Vokietijos ir Lietuvos, kviečiame pasigrožėti reportažu internetiniame Intro puslapyje
Komentarai