Taip, taip, aš nuodemingas. Visa Lietuva, ką ten – visi lietuviai – šią minutę visame pasaulyje gieda Tūkstantmečio Tautinę giesmę. O aš – ne. Stoviu palei „Sapnų fabriką“ – iš tikrųjų, Rygos pageležinkelėje iš fabriko padarytą klubą, ir negiedu. Bet, matau čia ir daugiau pažįstamų Lietuvos muzikos figūrų, kurios negieda, o sliūkina paklausyti… vieno didžiųjų šių laikų britų, ne lietuvių artistų Morrissey. Kuris į Tūkstanmetę Lietuvą neužsuko…
Morisėjaus koncertą dažnai sudaro keli būtini dalykai, kurių netrūko ir šį kartą. Prie durų vegetarizmą rinkis ir PETA remti raginančias skrajutes dalinančios mergaitės. Daug „merčandaiso“ – kuriame šiais laikais daug daugiau marškinėlių, nei albumų (net pati jam talkinanti grupė maestro Mozo buvo ironiškai pristatyta – „This is merchandise band“, nes jie vilkėjo skirtingus spalvotus marškinėlius).
Kažkur publikoje besislepianti Julia iš „True To You“ (ar kiti visus koncertus lankantys fanai), kurią jis gali bet kada pašnekinti, nepaisydamas aplinkui esančių šimtų. Rankų paspaudimai. Prakaituotų marškinėlių pakeitimas, kurių vieni kiti bus išmesti sudraskyti publikai (Rygoje išmesti vieneri marškinėliai, kai per karščiausius koncertus vis dar būna išmetami.. gal trys). Trūksta nebent tik gladiolių. Na, o koncertą atidarė į Mia panaši Doll, iš Doll And The Kicks, kurie grojo panašiai kaip kokie Banshees (čia komplimentas! – aut past. )
Taigi, kas susirinko „Sapnų Fabrike“? Jei apie to paties „Refusal“ turo publiką Maskvoje vienas bičas parašė, kad ją sudarė „fantastiška pagyvenusių imgrantų iš Vakarų, plikagalvių paauglių, išsilavinusių muziką mylinčių jaunų moterų, vegetarų ir šiaip girtuoklių kombinacija“, tai kažkas buvo panašaus ir čia, tik vietoj skinheadžių pažiopsoti į maestro atvyko krūva žinomų supermelomanų ir žurnalistų iš Rygos (ir Lietuvos). Taigi visa šita į teatrą, į operą susirinkusi publika tikrai gavo progą prisiliesti prie legendos.
Rygos publika tikrai ne visa gaudėsi trupės vadovo ritualuose, todėl ponas Mozas ją pavaišino keliomis ciniškomis frazėmis, a‘la „It’s OK if you don’t know the words. Just smile… or nod… or LEAVE!“ arba „Everyday is like Sunday… but not even today“ (nors koncertas ir vyko sekmadienį, niekas nesiruošė groti hituko apie sekmadienį, vien todėl kad jį žino latviai), „And now…. NOTHING“; bet aišku tai neprilygo paskutinę dainą „First Of The Gang To Die“ pristačiusiam superciniškam kalambūrui: „And the author of this song is… Michael Jackson”. Bet kai ta daina nuskambėjo, galima atleisti viską.
Taigi, apie muziką. Kadangi Morisėjaus trupė vis dar suka ratus „on a regular circuit“, o ne per „oldies circuit“ (galbūt todėl „One Day Good Bye Will Be Farewell“, kaip mes tikimės), jo dainų programa – specialiai turui sudėliotas, nuosekliai sukamas konstruktas, skirtas atspindėti visoms pono Mozo nuotaikoms nuo dieviško šmaikštumo („Ask“) iki įžūlaus narcizimo („I‘m OK by Myself“) iki neišgydomo liūdesio („When Last I Spoke To Carol“). Ši kartą teatras apėmė penkias The Smiths dainas (tame tarpe grupę iškėlusį „This Charming Man“ ar tokią retenybę kaip „You Havent Earned It Baby“), savo paties klasiką (“Billy Budd” iš „Wauxhall and I“ ar „Irish Blood, English Heart“), daugelį naujo albumo dainų (tame tarpe „I’m Throwing My Arms Around Paris“), kol traukinys neprivažiuoja gana pesimistiško kelionės galo iš „Girlfriend In A Coma“, „When Last I Spoke To Carol“, „The Loop“. Ir jau minėto „I‘m OK“. Ir „Maiklo Džeksono“ dainos…
Kelis žodžius reikia pasakyti ir apie dabartinę Mozo bandą. Aišku, kalbos apie Johnny, Andy ir Mike, (o dabar ir Alain Whyte), vis dėlto dabartinė komanda, kuri jau nesidrovi išeiti ir į scenos priekį, vedama tikriausio Mozo „aludės draugo“ Boz Boorerio, dabar su meksikiečiu Jesse Tobias (kuris beje yra grojęs… RHCP) ir broliais Walkeriais, sucementuota jau įvykusios kelionės per Ameriką, ir Europą, turi teisę būti pripažinta kaip savarankiška, multinstrumentali, gal net „geriausia suomių metalo grupė“… nors ginčai ar ji gali „kaip reikia“ atlikti „How Soon Is Now“ juos persekios turbūt amžinai, bet gal vyrai to nusipelnė?
Taigi… Kuo čia pabaigt? Matyt, susitraukus Baltijos šalių valstybėms, tų valstybių rinkoms, ir viskam susitraukus čia, mes dar ne kartą leisime savo kadilakus, autobusus, traukinius ir lėktuvus dabar Rygos link, kad ir į tą patį garažą pavadintą „Svajonių fabriku“. Kad pamatyti tą ar kitą legendą. Tik niekada, jau niekada ten nenuskambės The Smiths dainos.
Komentarai