Kalbamės su Antanu Baranausku, Edgaru Rimtautu, arba tiesiog Buba, kuris kartais naktimis išleidžia gyvūnus į gatves. Kalbamės apie tai, nuo ko viskas prasidėjo, ką jam reiškia Vilnius ir kodėl naktį yra saugiau eiti paišyti nei pasivaikščiot.
Kaip viskas prasidėjo? Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai kurt?
Reik prisimint..Viskas prasidėjo dar prieš mokykliniais laikais. Mano brolis lankė dailės būrelį ir aš eidavau jo pasiimti. Taip ir užsikabinau. Man tada buvo mažiau nei šešeri metukai.
Atsimeni savo pirmus darbus?
Dažniausiai tai buvo tokie klasikiniai darbeliai, pagal temas „gimtadienis“, „žiema“, „šaltis“ ir t.t. Vykdavo įvairūs konkursai kuriuose dalyvaudavom su tais darbais.
Kaip pradėjai paišyt gatvėse?
Pradėjau prieš..pirmą kart paišiau turbūt kai man buvo..na prieš dešimt metų. Pirmas pabandymas, bet toks dar nerimtas, buvo kaime. Paišiau kaime, po to pradėjau paišyt Vilniuj. Pradėjau dėlto, kad neturėjau kur dėt energijos..ir turbūt norėjau protestuot prieš kažką.
Prieš ką?
Prieš kažką. Buvau jaunas ir protestuojantis. Kiekvienas paauglys nori kažkur pasireikšt, tose naujosiose kultūrose. Tai vat..taip ir aš pradėjau. Aišku po to visas tas paišymas ir motyvacija suprotingėjo. Na bet šiaip ar taip, visą laik paišiau. Nesvarbu ar ant popieriaus, ar ant sienos.
O dabar?
Dabar sugalvoju kokį nors darbą, idėją, tada renkuosi kokią mediją pasirinkt, kaip man jį įgyvendint – ar lipdyt, ar piešt ant sienos ar..ar ant popieriaus, ar daryt estampą. Nebeliko tokio noro būtinai daryt kažką bloga, nors kita vertus – liko. Aš visad palaikau nelegalų piešinį. Man labiau patinka piešt ant nelegalių sienų, nei ant legalių. Tai ir yra pati gatvių esmė.
Kaip jauties pačio proceso metu?
Daug metų paišau nelegaliai, nejaučiu kažkokio labai didelio adrenalino, kol niekas nesiveja. Eidamas paišyt apskirtai esu labai ramus. Kai naktį eini šiaip namo, esi įsitempęs, šiek tiek nesaugus, o kai eini paišyt – esi šioks toks banditėlis, tada patampi viso to dalimi, dėl to jauties saugiau. Jaučiuosi saugesnis naktį išeidamas paišyt, nei šiaip eidamas pasivaikščiot.
Tu ankščiau priklausei graffiti komandai BigBand..
Jo. Buvo komandos. Big Band. Ji visdar egzistuoja. Mano komandoj dabar yra trys nariai. Vienas išėjo – susituokė. Nėra taip, kad mes labai propaguotumėm savo komandą. Tiesiog mes žinom, kad esam komanda. Ir pačio vardo pernelyg nepropaguojam. Kiti žino, kad aš iš ten, bet iš esmės, tai įtakos neturi, įtakos turi žmonės kurie yra iš komandos, tie kurie yra mano draugai, kurie tikrai gerai paišo ir su skoniu dažniausiai nesipyksta.
O dabar dažniausiai paišai vienas, ar ne?
Dažniausiai paišau su kolegom, kurie yra viso to maniakai – su Omega, su ST1, su Stone. Aišku būna, kad kas nors prisijungia, atsijungia.
Kas tau pačiam maloniau: procesas kurio metu atsiranda rezultatas? Ar rezultatas, kai procesas jau pasibaigęs?
Rezultatas man yra svarbus. Žinoma proceso metu viskas vyksta. Ir procesas ir rezultatas yra svarbūs. Geriausiai jaučiuos, kai vyksta procesas, ir kai matau, jog darbas linksta į tą pusę į kurią norėčiau, kad linktų. Tada jau labai smagu. Tada gaunu akstiną tęsti visą darbą toliau. O kai pabaigi – vėl kitoks jausmas, kitokia ekstazė. Tada jau galiu atsipalaiduot, pelnytai išgert alaus bokalą, tam tikra prasme pasidėt pliusiuką už praėjusią dieną.
Kai po kurio laiko eini gatve, kurioje yra tavo darbas, kaip jautiesi? Kaip jautiesi vaikščiodamas miestu, kurio gatvės pilnos tavo darbų?
Gerai. Jaučiuosi labai gerai. Žinoma iš šitos pusės, visas graffiti menas yra egocentriškas. Kadangi tu kiši tuos darbus į gatves, į viešumą ir nelabai iš tikro tų darbų kam ir reikia. Jei jų nebūtų tikriausiai niekas ir neapsiverktų. Bet kažką tai pradžiugina. Jaučiuosi tikrai gerai. Bet jei gatvėj būna mano nekoks darbas, tada nesidžiaugiu ir mane tai nervuoja. Tada dažniausiai jį uždažau, arba perdarau į kitą darbą.
Kur dar be Vilniaus esi paišęs?
Klaipėdoj, Kaune, Zarasuose, Alytaus rajone, Vokietijoj, Palangoj..daugiau nepamenu. Gal jau kai kur mano darbų ir nebėra. Gal jau uždažė.
Ką tau apskritai reiškia miestas?
Man miestas labai svarbus. Vilnius man labai labai svarbus, mylimas miestas. Kol kas tikriausiai negalėčiau be jo gyvent. Gal kai bus penkiasdešimt tada išvažiuosiu į kaimą gyvent, gal vėliau. Šiaip ar taip, aš gimiau ir augau mieste todėl galiu save pavadint miesto žmogumi. Nors žinoma Vilnius yra kitoks, nei didieji pasaulio miestai, bet man jis patinka toks koks yra.
Ar tau svarbi praeivių reakcija?
Aišku. Visiem kas paišo ir apskritai visiem kas kažką daro, kažką kuria, nesvarbu – menininkam ar muzikantam, tikrai visiem yra svarbi praeivių ar žmonių besidominčių tuo reakcija. Ir pripažinimas, žinoma. Tie kas sako „ne“, tikriausiai meluoja.
Kas tave inspiruoja? Kas turi įtakos tam, ką tu darai? Kas tave įkvepia?
Viskas įkvepia. Gyvenimiški potyriai, kartais politinė situacija, nors iš esmės esu apolitiškas, tik kartais tenka su tuo susidurt, kai ir tave tai paliečia – įvairios reformos dėl visokių dalykų, mąstymas – mąstai mąstai ir ką nors išmąstai, arba kažkoks savo pasaulio kūrimas, kartais tas paskendimas savo personažuose, galvojimas apie tai kaip jie atrodo, apie jų išraiškų reikšmes, nors iš esmės aš savo personažuose stengiuosi perteikti charakterį.
Kaip atsiranda tavo personažai?
Dažniausiai sugalvoju. Aišku ir aplinka įtakoja. Tu gyveni gyveni ir nori tu to ar ne, galbūt net pasąmoningai, kažkoks įvykis nulemia mintis. Paskui tik supranti, kad tu padarei kažką panašaus, nes tau ten taip atsitiko. Tikriausiai tai atsiranda iš pasąmonės, iš pasąmonės srautų.
Vilnius vis dar pilnas gyvūnų. Kaip jie išlindo į gatves?
Viskas atsirado spontaniškai. Einant paišyt mes dažniausiai neturim eskizo. Aš prieš tai paišiau ant popieriaus ir pagalvojau…aš ir šiaip mėgstu gyvūnus..ir paišau gyvūnus. Pagalvojau, kad gal jau užteks paišyt tas kaukoles, nes jos pasidarė pernelyg populiarios, brendinės ir visokios kitokios – naudojamos ant maikučių, rankinių ir visur kur tik įmanoma. Visi pradėjo naudot kaukoles. Pagalvojau, kad kaukolės nebe taip atkreipia dėmesį, nes jų ir taip daug.
Sugalvojau daryt gyvūnus, kad žmonės pamatytų atpažįstamus objektus ir taip labiau sukontaktuotų su pačiu piešiniu. Taip jie ir atsirado. Tada pradėjau paišyt. Pamačiau žmonių reakciją, kuri buvo daug palankesnė. Žmonės apskirai labiau atkreipdavo dėmesį į mano gyvūnus, nors jie ir nėra tokie šokiruojantys kaip kaukolės ar panašiai, bet tai, jog praeiviai atpažįsta gyvūnų rūšį ar dar ką nors, tai reiškia, jog žmogus daugiau pagalvoja apie piešinį.
Ir, apskritai, pastebėjau, kad praeiviai labiau žiūri į tuos piešinius, kai kurie net fotografuojasi prie jų, kai kuriems jie šiaip tiesiog patinka. Vieną kart draugas pasakojo, jog jo mama nufotografavo vieną iš gyvūnų ir atnešė jam parodyt. Tai ir mamom reiškia patinka. Neseniai gatvėse atsirado keli nauji. O ir senuosius nevisus dar iššaudė.
Tavo darbai labai siejasi su Vilniumi.
Žinoma. Labai siejasi. Mano paskutiniai darbai. Jie yra kaip bombingai. Jų turi būti daug, kad jie veiktų. Žmonės mato: daug gyvūnų. Reiškiasi čia jau kažkas vyksta, kažkas kažką daro, kad jų būtų daug. Ir taip labiau atkreipia dėmesį.
Darai skulptūrėles, personažus, lėles..sunku tai pavadint. Nuo ko tai prasidėjo?
Prasidėjo nuo to, jog reikėjo vienai grupei padaryt viršelį ir jam buvo daroma lėlė. Aš ją tuomet dariau iš molio ir su aerozoliniais dažais dažiau, kad atrodytų lyg glazūra. Padariau tą lėlę. Dabar man ji nelabai patinka, na bet žinoma, pirma lėlė, tai dar visai nieko. Po to buvo didelė pertrauka. Ir po kurio laiko prisiminiau, kad ją dariau ir, kad buvo visai linksma. Tada padariau antrą lėlę. Užėjo mano kolega, pamatė ir jam patiko. Sakė nesustot ir daryt toliau. Tai buvo lyg postūmis. Ir kažkaip jos vystėsi vystėsi.. Dabar atsirado jau ir mano tam tikra skulptūrinė plastika. Dabar jau matau prieš lipdydamas kaip jos vizualiai turėtų atrodyt. Ir tęsiu tai. Greitu metu dar viena nauja turėtų atsirasti.
Papasakok apie savo darbą Tinto Bras.
Mane įkvėpė tokio italų režisieriaus Tinto Brass kūryba, kuris ir „Kaligulą“ sukūrė, ir turi savo serialą „Tinto Brass aistros“. Dabar jau tikriausiai naujų serijų ir nebekuria. Kažkada ir Lietuvoje vietinė televizija jį transliavo. Jis yra pripažintas erotikos meistru. Jo filmai iš tiesų keisti. Ir jis turi tokį savitą braižą, savo estetinį suvokimą, jo filmuose visi yra labai labai plaukuoti – ir moterys, ir vyrai. Tokie labai labai plaukuoti. Ir pažastys ir visos kitos zonos. Jis mane įkvėpė. Ir jo siužetų keistumas, ir tas visas plaukuotumas. Labai keista buvo.
VDA studijuoji grafiką. Ar jauti kažkokią akademinę įtaką? Apskritai, ar akademija keičia tave?
Aš ten praleidžiu nemažai laiko. Žinoma, kad akademija irgi daro man įtaką. Jie turbūt norėtų dar daugiau jos daryt. Dažnai dėstytojai skundžiasi, kad darau savo darbus. Man atrodo, kad akademija yra labai prisirišusi prie specialybės, yra kažkokie standartai, kiekviena katedra turi tam tikrą įsivaizdavimą, savo estetiką, kuri priklausomai kinta nuo specialybės – tapybos katedra turi vienokią estetiką, skulptūros katedroj dabar daug naujų vėjų yra, dabar jie taip visą skulptūrą supranta, grafika taip pat turi savo estetinius suvokimus. Gal nelabai aš ten prilimpu akademijoj, bet palengva palengva pradedam susikalbėti su dėstytojais, žinoma ne su visais. Kitavertus, juk negali būt visiškai viskas gerai.
Tu turi slapyvardžių: Antanas Baranauskas, Edgaras Rimtautas, Buba..
Buba – pirmasis tagas iš senųjų laikų. Atsiranda jie dėl saugumo, kad žmonės susimaišytų, kad neturėčiau problemų. Nes yra ir mano nelegalių darbų. Tai tam tikra apsauga. Turiu ir daugiau slapyvardžių, bet neatskleisiu. Gal kokį straipsnį Šatrijos Raganos vardu rašau į Respubliką, o jūs net nežinot.
Kas tau labiausiai patinka iš Lietuvos graffiti?
Patinka geriausi. O geriausi yra tie kurie atsidavę: Stone, Cabri, Sput. Galima sakyt – KGS komanda, na bet nevisi iš KGS yra geri.
Užsienio kūrėjai?
Užsienio graffiti nelabai domiuos. Bet apskritai menininkai patinka.
Iš senųjų patinka: Flamandų meistrai, visai patinka M.C. Escher, nes jis labai analitiškas ir moksliškas, patinka Magritte, nes jis toks plakatinis ir toks galima sakyt pirmas poparteris, nes jis panašus į poparterį, juolabiau, kad jis pradėjo piešdamas reklamas. Dar patinka Goya, vienas iš mano favoritų, nes jis toks alegorinis ir labai taiklus, ypač tam laikmečiui. Dar patinka Ilja Repin, nes jis toks tobulas piešėjas ir tapytojas, realizmo prasme. Patinka David Hockney, bet taip ne per labiausiai, jis geras, nes jis dar toks neprakvešęs ir analitinis. Dar patinka David Shrigley. Jis yra labai, labai labai geras.
Lietuvių irgi yra gerų. Daug gerų bendraamžių tarpe, mano kartoj. Na nelabai daug, bet pakankamai. Yra tikrai gerų ir perspektyvių, kurie galėtų būt ateityje labai žymūs, garsūs ir šiaip galėtų daug pasiekt. Jei nesužlugdys jų visokie lietuviški ir ne tik dalykai – tai, kad reikia gyventi ir daryt visokias nesąmones.
Ką tau šiaip patinka veikt?
Patinka žiūrėt visokius per šventes, televizijoje rodomus, filmus, paskutinis kurį mačiau buvo „Drudžkių stovykla“, manau visi jį prisimena. Patinka vaikščiot. Klausyt muzikos ir vaikščiot po gatves. Tada žiūriu į sienas, ieškau kažkokių naujų vietų, sugalvoju kažką naujo arba šiaip, išsikvepiu. Patinka futbolą pažaist. Patinka miegot. Piešt patinka. Be piešimo dar piešt patinka.
Ką šiuo metu veiki?
Paskutiniu metu susidomėjau fotografija. Na bet labiau mėgėjiška. Nesiruošiu apeliuot į kažkokias aukštumas. Aš tiesiog fotografuoju savo draugus..arba šiaip kažką. Tiesiog noriu išmokt fotografuot juostiniu fotoaparatu. Nes juostelės šiek tiek malonesnės ir sentimentalesnės. Jos turi tokią didesnę vertę. Išliekamumą didesnį. Dar šiuo metu darau skulptūrėlę vienam projektui. Iliustracijų parodai. Pagal senas Lietuvių pasakas. Gavau pasaką ir aš ją savaip iliustruoju. Bus kažkada greitu metu ekspozicija ir leidinys.
Dalyvauju.
Kokie tavo ateities planai?
Planuoju surengt personalinę parodą. Bet dar negreit. Po gerų metų. Nelietuvoj. Šiuo metu palengva tam ruošiuos. Kol kas viskas nėra galutinai aišku, nes reikia į tai investuoti pinigų – transportuot darbus, įrėmint juos, paruošt pateikimui – viskas kainuoja. Reik organizuotis. Ir dar daug reik padaryt. Dabar daug paišau. Daug darau, kad turėčiau ką parodyt. Viskas turėtų vykt Vokietijoj.
Turi svajonių?
Sukurt šeimą, turėt vaikų. Turėt socialinį saugumą. Save realizuoti. Būt pripažintu.
Kas tau yra pripažinimas?
Nežinau. Kai pripažįsta. Tai reliatyvu. Man norėtųsi turėt tiek pripažinimo, kad nereikėtų papildomai dirbt, kad nereikėtų imtis komercinių užsakymų, kad galėčiau išgyvent iš to, ką darau. Kad galėčiau rengt parodas užsienyje. Žinoma turiu tam tikrus užsibrėžtus tikslus – tai ką noriu pasiekt. Na bet neaišku kaip čia bus.
Ir pabaigai..
Sveikinu Andrėjų Vasilenko vestuvių proga ir linkiu jam daug protingų vaikų ir apskritai – vaisingos santuokos.
O tiems, kas perskaitė tai ką čia prikalbėjau: neimkite mano žodžių į širdį ir į galvą, nes aš dažnai nusišneku, ir nekritikuokite manęs smarkiai.
Daugiau Antano Baranausko darbų galite rasti: www.flickr.com/photos/antanas1/
Komentarai