Geistei dabar 18 ir jos laukia paskutiniai mokslo metai Šiaulių Didždvario gimnazijoje. Paroda „Corporel“, eksponuota festivalio „Virus 13“ metu, toliau sėkmingai keliauja po įvairias galerijas. Šiuo metu ji eksponuojama Estijoje, Parnu mieste, kartu su bendra paroda „Šiaulių jaunoji fotografija“ ir dalyvauja „B3“ tarptautiniame meno festivalyje.
Kažkada šaltą 2008 m. rudenį Ore.lt bendradarbiai klaidžiojo po Šiaulių dailės galeriją. Tąkart miestas panašėjo ne į Lietuvos Mančesterį, o į Lietuvos Chelsea.
Audiovizualinės poezijos perfomansai dar nebuvo prasidėję. Pakeliui pas Violetą, galerijos žemutiniame aukšte mes aptikome lobį. Pasirodė, tai Geistės Kinčinaitytės „Corporel“. Tirštos, sunkios spalvos ir fotografiniam montaže sumodeliuotos naujų kūnų formos, klampinančios garso ir vaizdo instaliacijos. Pas Violetą pavėlavom.
Džiaugdamiesi pristatome šios parodos darbus, taip pat garso instaliaciją ir video filmą. Su Geiste kalbamės apie Šiaulius ir šiuolaikinio meno sceną mieste, kūno dekonstrukcijas, žmogiškas baimes ir apie tuos, kurie įkvepia.
Saviironija ir šiuolaikinis menas Šiauliuose
Kaip sekasi Šiauliuose jauniems menininkams? Koks šis miestas kaip erdvė saviraiškai?
Manau, kad jaunieji menininkai šiame mieste dar neišnaudojo visų galimybių, gal juos kas varžo (nors taip neturėtų būti, jei esi kūrėjas), o gal tų aktyviųjų tiesiog čia jau nebėra?
Nemažai gabių menininkų, kurie yra Lietuvos šiuolaikinio meno kontekste įsitvirtinę, kilę iš Šiaulių. Šis miestas, kaip erdvė kurti yra palanki, ypač jaunimui. Juk čia nėra daug didžiųjų menininkų, kurie būtų viską uzurpavę, tad yra nišų, kurias jaunas žmogus gali užimti.
Žinoma, labai apmaudu, kad uždaryta Šiaulių universiteto galerija, kurioje savo kūrybą galėjo pristatyti studentai, dabar tokios būtent jiems skirtos erdvės kaip ir nebėra. Į miesto galerijas galbūt sunkiau patekti, o gal ir nedrįsta jaunas žmogus. Tad manau, jog jaunimui reikia išnaudot Šiaulių miesto galimybes.
Ne paslaptis, kad Lietuvos kultūrinėje scenoje dominuoja virtualus Vilnius, kurį rodo televizorius ir apie kurį rašo laikraščiai. Papasakok, kokia meno ir kultūros scena Šiauliuose?
Ši meno ir kultūros scena, tiesą sakant, nėra bujojanti, kad ir kaip būtų gaila. Ypač šiuolaikinio meno srity.
Miestas galbūt tam dar nepasirengęs, jis nėra subrendęs tam. Tačiau šie brandinimo darbai vyksta po mažu, pratinant miesto žmones šiuolaikinio meno festivaliais, „Kitokio kino klubo“ veikla dailės galerijoje – po truputį, neišgąsdinant jų.
Bet vis dėlto, besidominčiais menu, yra labai mažas procentas. Po provokuojančio estų performanso, prieš kelis metus, labai nepalankiai sureagavo dvasininkija. Tai jei toks dvasingasis autoritetingas asmuo pareiškia miesto žmonėms, jog tai neleistina, tai yra blogai, tuomet paprasti žmonės pasekę tuo pavyzdžiu suvokia tai paviršutiniškai, kaip neigiamą įvykį mūsų visuomenėje, o tuomet vėl grįžtame į viduramžius. Mano nuomone, tokie ir panašūs pašaliniai veiksniai aštrina šiuolaikinio meno situaciją mūsų krašte.
Bet viskam reikia laiko, tikiu, kad viskas keisis ir bus tik geriau, čia meno ir kultūros scena tikrai nemirštanti. Vyksta įvairūs renginiai, parodų atidarymai, meno festivaliai, tačiau ne taip dažnai kaip norėtųsi.
Kaip manai, kodėl žmonės taip sureagavo į estų performansą?
Tai žmonių nebrandumas, o gal ir tam tikro išsilavinimo stoka. Kadangi
šiuolaikinis menas apskritai, kad jį suvoktum dar reikalauja ir kitokio, platesnio išsilavinimo (istorinio, filosofinio ir pan.), tad jį suprasti nelemta tiems, kurie į tai nesigilina.
Suprantama, miestiečiams buvo didelis šokas išvysti tokį reginį jau vien dėl to, kad nuogos moters kūnas buvo leidžiamas lengvai tyrinėti, jį net paliesti, apie ką eilinis praeivis net nedrįstų pagalvoti, nes tai nuodėmė, tai nepriimtina. Nors, pripažinkim, turbūt dauguma slaptai galvoja apie tokias galimybes, bet negali sau to garsiai pasakyti, nes tai nepriimtina visuomenėje, be to dvasininkija uoliai stengiasi pažaboti nuodėmę – nuogą kūną viešoje erdvėje.
Taigi, atsiradus tokiai galimybei žmogus išsigąsta, nežino kaip elgtis, nes jo neregėtos fantazijos tampa apčiuopiamomis… Ir, žinoma, visiškai sutinku su A. Tereškinu, jog esanti nuolatinė disciplina ir priežiūra visuomenėje gamina tai mašinerijai atsiduodančius „paklusnius kūnus“, kurie pasiduoda apibrėžtoms idėjoms, kas normalu ir priimtina.
Šiauliečai gyvai ir ironiškai vertina savo kultūrines šaknis ir patirtį. Kol Kaune neretas Vilniaus ir Laikinosios sostinės kompleksas, o klaipėdiečiai savo tapatybę išilmingai riša prie jūros, atrodo, kad Šiauliuose jokių kompleksų nėra. Šiauliečo testas, Paradise TV – pavyzdžiai, kurie taškosi ironija ir saviironija. Kaip tokius dalykus vertini tu?
Jei iš šalies taip atrodo, kad šiauliečiai nekenčia nuo kompleksų, tuomet tai vertinu labai teigiamai.
Galima sakyti, kad šis miestas yra autonomiškas. Jis savarankiškai gali transformuotis. Nėra pririštas nei prie jūros, nei prie sostinės vardo. Jis gali būti toks koks yra ir kitoks, tuo pačiu ironiškai žvelgt į savo padėtį, kad ir kaip ji bebūtų traktuojama, kaip chuliganų, darbininkų miestas, neturintis kultūrinio gyvenimo, ar kelis kartus į metus virstantis šiuolaikinio meno ir medijų meno propaguotoju „Virus“ ir „Enter“ festivalių metu.
Miestas žavingas tuo, kad yra įvairialypis, jis kitoniškas, viskas savo vietose. Galbūt žmonės jaučia, kad yra tokie ir tiesiog leidžia sau keistis, ironiškai žvelgt į aplinką ar patį save.
Išskaidomas kūnas
Darbuose daug kūno, kuris anatomiškai dekonstruojamas ir perkonstruojamas iš naujo. Kodėl tokios temos?
Tai, iš tiesų, labai mane dominanti tema, į kurią dar tikrai gilinsiuosi ateityje. Ypač kai realiai dekonstruojami kūnai, transseksualumo atvejai, o ne tik mano pirminiai virtualūs bandymai analizuoti tokias galimybes, kuriant nerealius, mistinius, tačiau iš tikrų nufotografuotų kūno dalių surinktus naujus organizmus, gyvybes.
Gal kūnas visiškai kitoks nei tu jį matai? Tokios temos turbūt pasidarė svarbios analizuojant kūną, t.y. save pačią, pokyčius, jo fizines galimybes. Norėjau pažvelgti į patį kūną iš jo vidaus, organizmo veikimą.
Dekonstrukcijos pavyzdys, Wim Delvoye menininko utopinis žmogaus organizmo atitikmuo „Cloaca“. Tai didžiulė mašina, kuri veikia lygiai taip pat kaip ir žmogaus organizmas, ji vykdo virškinimo darbus naudodama žmogaus virškinimo fermentus ir pašalina ekskrementus. Tai jau naujas organizmas – mašina, tai nauja gyvybė taip pat galinti funkcionuoti. Tokios temos mane traukia dėl nagrinėjamų galimybių kaip dar galima transformuoti kūną, arba kokie nauji organizmai-mašinos gali būt kuriami.
O iš kitos pusės, visuomenė juk ir yra vienas didžiulis kūnas, mašina-organizmas, kuriame nuolatos vyksta transformacijos ir kurį sudaro daugybė organizmų – mes, kūnai, kuriuose taip pat vyksta nuolatiniai vidiniai konfliktai, noras save transformuoti sekant visuomenės normas, elgtis pagal nerašytas taisykles ir įstatymus.
Kas išvis yra kūnas mūsų kultūroje, koks jis tavo akims? Kokie kūnai dominuoja Šiauliuose?
Toks įspūdis, jog kūno sąvoka žmonių sąmonėje įstrigus lyg atskira žmogaus dalis šalia proto, kurie ją tiesiog turi. Bet juk žmogus ir yra kūnas, aš esu kūnas.
Mano nuomone su savo kūnų turi susigyventi, nebijoti jo, taipogi ir transformuoti.
Manau, kad mūsų visuomenėj kūno samprata yra truputį iškreipta. Atviro kūno prisibijome, nors visų jie vienodi, kiekvienas nori jį vis kitaip pateikt, kaip patiekalą, skaniau kvepiantį, gražiau atrodantį, sultingesnį ar sausesnį.
Kiekvienas įvaro save į uždarą erdvę, kurioje tas kūnas ima po truputį pūti.
O Šiauliuose kūnai sultingi, tiesiog prisirpę idėjų ir greitai jas išspjausiantys į atvirą erdvę!
Kaip manai, kodėl visuomenė tokia jautri kūnams ir tapatybėms nutolstantiems nuo priimtų, įprastų formų?
Gal todėl, kad kūnas labai siejamas su seksualumu, nors tai nėra tik fizinio kūno nuosavybė, tai susiję ir su fantazijomis, simboliais, kurie ir nulemia tai, kaip mes suvokiame patys save ir esame suvokiami kitų. Gal žmonėms nuogas kūnas asocijuojasi su gyvuliškumu, o kadangi jie represuoti visuomenės normų, savų kompleksų, bijo atrodyti tokiais. Tačiau negalime kūno supaprastinti iki biologinio organizmo, nes tai ir mūsų patirčių kūrinys. Galbūt visuomenė nėra atvira, nes apnuogintas kūnas lyg ir simbolizuoja atvirumą, nieko neslepiant po susikurtu įvaizdžiu, jis yra matomas toks, koks yra.
Ir apskritai, juk mūsų visuomenėje nėra laisvai ir atvirai priimama kažkas kitoniško. Gal taip yra dėl to, kad šalis dar jauna ir šiuo metu keičiasi iš post-sovietinės, sužalotos šalies į atvirą naujovėms, nehomofobišką Lietuvą. Žinoma, kūno baimė yra visur, vienur daugiau, kitur mažiau, ir turbūt to viena iš priežasčių gali būti religijos įtaka visuomenei, kuri skelbia kūną kaip šventovę (panašiai nutiko su estų provokacija).
Turbūt garsiausiai skamba kūniškosios dekonstrukcijos vykstančios performanso mene. Marina Abromovic, Stelarc ir daugelis kitų savo kūną naudoja kaip mediumą. Kaip vertini tokias kūno dekonstrukcijas?
Tik teigiamai. Iš tiesų tai tokioj formoj ir turėtų vykti kūno dekonstrukcijos, nes tik tuomet kūnas yra apčiuopiamas. Tai atliekant performanso metu paliekamas didesnis įspūdis, nes viskas vyksta realiu laiku, tai tikra.
Stebėtojas prisiliečia žvilgsniu prie dekonstruojamo kūno, galbūt tai jį ir truputį gąsdina, kad kūnas tampa žalojamu ar transformuojamu į kitokį objektą. Bet taip juk ir yra, žmogui parodoma, kad kūnas yra laisvas, jis begalinis. Jei ir performansas pateiktas kaip video medžiaga, tai taip pat veikia, nes viskas vyko realiu laiku.
Manau, kad Abromovich savo kūną pateikia kaip erdvę, kurioje susikerta dvasiniai aspektai su kūnu, ir tai gali būt visaip transformuojama, arba kūnas tampa kaip tam tikro protesto išraiška. Pavyzdžiui, Abromovich „Spirit Cooking “ parodo, jog iš kūnuose esančių skysčių sudarytas mišinys (kraujas, sperma, motinos pienas), tai kas sukuria gyvybę, tai kas ir yra gyvybė – kūnas, tampa dvasios kūnu, tad jie vienas nuo kito neatsiejami. Čia jau nebevyksta tiesioginės kūno dekonstrukcijos, tačiau gimsta dvasinis kūnas.
Apie „Corporel“ ir pasąmonės kūnus
Darbų pavadinimai prancūziški, kodėl?
Nemanau, kad tai būtų galima susiet su koncepcija, tai tiesiog man artima kalba, kultūra, kuria domiuosi, o ir ateity norėčiau pasilikt Prancūzijoj. Lietuviškai tie pavadinimai jau nebe taip skambėtų, be to jie būtų suprantami visiems, o kita ne taip paplitusia kalba žmonės gali suprast pavadinimus savaip, transformuot žodžius, žaist mintyse iškilusiomis nepažįstamų žodžių sąvokomis.
Kodėl savo mintims įgyvendinti pasirinkai fotografiją ir montažus? Prie kokių kitų medijų dar traukia?
Aš tik taip įsivaizdavau galimybę kurti kūnų dekonstrukcijas, darydama juos neapčiuopiamus, o būtent virtualius. Fotografija man daug artimesnė nei tapyba ar keramika.
Pristatant darbus Šiaulių dailės galerijoje „Virus 13“ festivalio metu personalinėje parodoje „Corporel“ (De Corps) pasitelkiau dar ir garso instaliaciją, bei video projekciją. Garso instaliacijoje skambėjo balsas, kuris skaitė visus žmogaus kūną sudarančius raumenis, kaulus, sistemas, organus ir panašiai. Taip bandžiau išgaut kūną, kuris yra fizinis, bet suskaidytas į žodžius ir taip tampa neapčiuopiamu, o tuo tarpu ant sienos kaba šie darbai, kurie byloja apie žmogaus pasąmonėje slypinčius kitokius kūnus. Jie tampa matomi.
Video projekcijoje taip pat buvo rodomas filmas, kurį sukūriau pasitelkus dekonstrukciją, iš daugybės įvairių filmų dalių sukūriau savo, kuriame taip pat atskleidžiamos pasąmoninės būsenos.
Kokios būsenos ir kūnai slypi žmogaus pasąmonėje? Papasakok plačiau.
Baimė, skausmas, nerimas, kliedesys, vienatvė, mirtis, tyla, prievarta, tuštuma, absurdas. Manau, jog visa tai, tos būsenos, išgyvenimai ir dar daugiau, priklausomai nuo žmogaus, tampa tam tikrais neapčiuopiamais, funkcionuojančiais kūnais žmogaus viduje.
Jie lyg tie transformuoti kūnai mano kūriniuose, virstantys į deginančių spalvų nesuvokiamas, klampias formas, kurios ir atakuoja sąmonę iš pasąmonės giliausių sluoksnių, ypač sapnų pavidalais, o gal ir realiam gyvenime nuolat išnyrančiais fiziniais ar mentaliniais skausmingais, o gal ir maloniais pojūčiais.
Atrodo, tau patinka žiūrovui suteikti laisvės tiek interpretuojant kūrinius, tiek jų pavadinimus. Kaip manai, koks turėtų būti tas „teisingas“ santykis tarp to, ką akivaizdžiai „kalba“ menininko darbas ir to, ką žiūrovas turėtų atrasti pats?
Manau, kad menininkas neturėtų taikytis prie žiūrovo klausdamas ar jis supras ką, ar ne. Turbūt visuomet yra taip, kad kūrėjas „kalba“ savo darbu apie tai, kas jį jaudina, ar tiesiog kuriamos naujos koncepcijos, ar kalbama aktualiomis temomis. O žiūrovas yra to kūrinio tolimesnės egzistencijos dalis, jis jau savaip stebėdamas kūrinį interpretuoja jį, analizuoja, ir arba savo sąmonėj leidžia jam toliau plėstis, arba yra sustabdomas ir lieka pirminėj stadijoj. Ir priklauso nuo menininko, ar jis nori žiūrovą įtraukt į uždarą erdvę, neleist klaidžiot, ar duot laisvę visiškai laisvai interpretuoti.
Menininkai, kuriais žaviesi?
Bill Viola, Jeff Koons, Orlan, Marina Abromovich, Valie Export, Gottfried Helnwein, Lucian Freud, Joel-Peter Witkin, S&P Stanikai.
Media
Garsas, vaizdas ir nuotraukos iš personalinės Geistės Kinčinaitytės parodos „Corporel“.
Komentarai