Tikriausiai visi suaugusieji pritars, jog bent kelioms akimirkoms norėtų grįžti į vaikystę: kai gali gyventi savo fantazijų pasaulyje, kurti neįtikėtinas istorijas, įsivaizduoti, jog sugebi skraidyti, neturėdamas sparnų ar užmigti ant pūkinio debesies. Tris metus fotografuojančiai panevėžietei Marijai Kablytei – devyniolika, tačiau šis nevaikiškas amžius jai netrukdo kurti receptų, kaip nukeliauti ten, kur nuneša sapnai. Pasitelkusi fotokamerą ir beribę fantaziją, Marija leidžia prisiliesti prie nežemiškų, spalvotų pasaulių.
Labas, Marija. Dar esi tik moksleivė, o jau spėjai surengti ne vieną autorinę parodą, fotografijų parodoje „Žemės spalvos“ (2008) laimėjai pirmąją vietą, Tavo nuotraukos buvo publikuotos albume „100 geriausių mėgėjų darbų“. Kaip pavyko tiek pasiekti, būnant išties jauno amžiaus?
Manau čia dar tik pradžia ir pirmieji žingsniai mano siekių kelyje. Nesu labai drąsi mergina ir galbūt pirmųjų žingsnių nebūčiau žengusi be žmonių, kuriems esu labai dėkinga už tai, kad mane pastebėjo, davė šansą pasirodyti, palaikė ir tikėjo manimi.
Esi būsima abiturientė. Kokie Tavo ateities planai?
Ateitį tikrai noriu sieti su fotografija, o galbūt paliesti ir kino meną. Planuoju išmėginti jėgas Lietuvoje, tačiau neatsisakau galimybės studijuoti užsienyje. Kitaip tariant, gyvenimas parodys. Juk pasaulyje viskas taip greitai keičiasi.
Kodėl renkiesi foto manipuliacijas, o ne tikrovės fiksavimą?
Foto manipuliacijų dėka man pavyksta išreikšti savo pasaulėžiūrą – tai, ką noriu parodyti suvokėjui, ne visada randama tikrovėje. Kitaip tariant, aš ir mano fantazija ne visada telpa į tikrovės rėmus. Žinoma, realybės vaizdavimo neatsisakau: tarp mano darbų yra ne vienas ir ne du, kurie nebuvo manipuliuoti.
Gal gali trumpai papasakoti, kaip atrodo Tavo kūrybos procesas – nuo vaizdo užfiksavimo iki galutinio fotografijos rezultato?
Kiekvieno kūrinio kelias vis kitoks. Užuomazgos, kaip įprasta, gimsta mintyse. Tada apgalvoju įvairias galimybes ir įgyvendinimo būdus. Manipuliacijoms naudoju savo nuotraukas, o ne stockines (pirktas internete, – aut. past.), todėl darbo pradžia – reikalingų kadrų medžioklė. Daugelis mano, jog kurdamas manipuliacijas autorius minimaliai naudoja fotoaparatą, o didžiausią kūrybinio proceso dalį atlieka kompiuteriu, taip išgaunant greitą ir įspūdingą rezultatą. Šis požiūris yra klaidingas, mat viskas nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Fotoaparatas visada būna mano pašonėje. Neretai tenka atsitraukti pačiame darbo proceso viduryje ir padaryti trūkstamas fotografijas. Visada stengiuosi su savimi turėti kokią nors fotografuojančią priemonę. Iš patirties galiu pasakyti: net gana prastas kadras, suderintas su kitomis nuotraukomis gali įgauti nepaprasto žavesio. Taigi, bent pusę kūrybinio proceso laiko atima nuotraukų parinkimas arba jų ieškojimas. Na, o surinkus tinkamą medžiagą, leidžiu lietis jausmams ir kuriu tiesiog intuityviai. Paskutinė ir pati mėgstamiausia kūrybinio proceso dalis – spalvų parinkimas. Be galo mėgstu žaisti spalvų gama – tai lyg gyvybės įpūtimas darbams. Dažniausiai foto manipuliacijas sukuriu vienu ypu, o kartais pradedu ir palieku, užbaigdama tada, kai užplūsta tas kutenantis ir ramybės neduodantis jausmas, vadinamas įkvėpimu.
Kas tave įkvepia? Esi minėjusi, jog žaviesi Zhang Jingna ir Salomé G.Vorfas fotografija. Kodėl išskiri būtent jų kūrybą?
Įkvėpimo šaltiniu tampa įvairūs veiksniai. Tai gali būti mane supantys žmones, reikšmingi įvykiai, sukeliantys jausmus, emocijas, tačiau dažniausiai įkvepia muzika.
Minėtas fotografes išskiriu todėl, jog mane žavi jų požiūrio raiška ir individualių pasaulių kūrimas. Zhang Jingna pasaulis – elegantiškas, plastiškas, švelnus kaip šilkas, persismelkęs rytietiškais kvepalais, o Salomé G. Vorfas – drąsus, veržlus ir neprognozuojamas.
Teigi, jog „gyveni pasakymu „love is the color“, o spalvomis išreiški savo jausmus ir nuotaiką”. Pažvelgus į Tavo darbus, susidaro įspūdis, jog beveik visada šypsaisi, esi laiminga ir įsimylėjusi gyvenimą, o niūrios mintys Tave aplanko be galo retai. O gal klystu?
Esu tikrai įsimylėjusi gyvenimą. Tai dovana, kurią gauname vienintelį kartą, todėl labai juo džiaugiuosi. Kaip ir visiems žmonėms, man pasitaiko ir be galo džiaugsmingų ir labai liūdnų, netgi „juodų“ dienų. Kaip bebūtų, esu įsitikinusi, jog po juodos ateina balta, o nemalonius etapus tiesiog reikia išgyventi. Kai būna liūdna, mielai išsilieju ant popieriaus lapo, o gera nuotaika mane įkrauna ir didesniems darbams t.y. foto manipuliacijoms. Galbūt todėl dauguma mano kūrinių yra pripildyti teigiamų emocijų.
Tyrinėjant Tavo fotografijas, nesunku įžvelgti aliuzijų į vaikystės pasakas ar sapnų pasaulį. Sąmoningai kuri tai, ko negalime pamatyti savo akimis, o tik įsivaizduoti? O gal beribė fantazija padeda pasislėpti nuo rutinos ir ne visada malonios tikrovės?
Kai buvau maža daugelis stebėdavosi mano nenoru užaugti. Nors mano vaikystė nebuvo lengva, dar tada suvokiau, jog gyventi suaugusiųjų gyvenimą yra daug sunkiau. Dabar kai jau esu pilnametė labai ilgiuosi tų nerūpestingų vaikystės dienų, kai viskas atrodydavo taip nepaprasta ir stebuklinga. Tuomet nereikėjo ieškoti logiškų paaiškinimų ar atsakymų į egzistencinius klausimus. Nemanau, kad slepiuosi nuo rutinos. Tiesiog kūrybos dėka mėgstu bent trumpam nuo jos atitrūkti. Ne vienas mano darbų stebėtojas sako, kad bežiūrėdamas į šiuos kūrinius mintimis nukeliauja į saldžias vaikystės dienas.
Tavo darbuose dominuoja paukščio motyvas (šia tema netgi buvo surengta asmeninė paroda). Neretai fiksuoji debesis, aitvarus ar kitus žemės trauką įveikiančius objektus. Kodėl taip žaviesi dangaus sfera?
Labai gerai pamenu vienuoliktos klasės lietuvių kalbos pamokas, kai teko gilintis į romantizmą ir moderniosios literatūros sroves – simbolizmą bei siurrealizmą. Šių pamokų metu atradau daug man ir mano kūrybai artimų dalykų. Kaip romantinis herojus neretai išgyvenu realybės ir idealo konfliktą, vertinu laisvę, kūrybą, originalumą ir jausmus. Tai išreiškiu, pasitelkdama išvardintų vertybių simbolius: paukščius, dangaus kūnus ir t.t. Siurrealizmo kūrėjus taip pat traukia žmogui sunkiai pasiekiamos sferos. Dangus man tarsi svajonių vieta. Vis dar naiviai tikiu, jog mūsų mintys ir svajonės virsta debesėliais. Juk taip daug smagiau!
Kaip renkiesi modelius savo darbams? Nesunku pastebėti, jog nuotraukose fiksuojami tie patys veidai. O gal atsiranda norinčių turėti individualias fotosesijas (juk smalsu pamatyti save tokiame nežemiškame amplua)?
Mano kūriniuose neretai pamatysite draugių veidus, tačiau arčiausiai manęs yra sesuo. Ji visada pasiryžusi padėti įgyvendinti netikėčiausius sumanymus. Žinoma, sesei vos penkeri, todėl ji viską daro priešingai nei yra prašoma. Kita vertus, toks elgesys dažniausiai džiugina, mat nebelieka vietos vaidybai ir pozavimui. Lieka tik žaidimas, improvizacija ir natūralūs kadrai.
Savo darbus publikuoji portaluose www.fotokudra.lt, www.efoto.lt ir nuolat sulauki teigiamų atsiliepimų. Ar nekyla mintis susikurti individualius interneto namus?
Būdama jaunesnė mėgdavau „žaisti“ su savo svetainėmis, nuolat atnaujindavau greitai pabostantį dizainą. Suprantu, kad tai atima nemažai laiko, kurį šiuo metu mieliau skiriu kūrybai. Jūsų paminėti puslapiai yra puiki alternatyva: čia galiu parodyti savo darbus, gauti atsiliepimus, vertinimus ir patarimus. Žinoma, galvoju ir apie asmeninės svetainės kūrimą!
Tavo braižas jau atpažįstamas, nuotraukų stilistika pakankamai vientisa. Ar gali teigti, jog atradai savąjį stilių?
Šiandieniniai mano darbai labai skiriasi nuo pirmųjų, todėl nedrįstu nieko sakyti. Man patinka dabartinis kūrinių stilius, tačiau esu dar tik ieškojimų kelyje ir tikrai neuždarau durų naujovėms.
Kokių savybių reikia profesionaliam fotografui? Ar, Tavo nuomone, mūsų šalyje galima pragyventi iš autorinės kūrybos (šiuo atveju fotografijos), nepaminant individualių kūrėjo principų ir siekių?
Manau, kad pastabumo ir mokėjimo pateikti tuos savo pastebėjimus. O kaip tai įgyvendinti – individualus kiekvieno sprendimas. Mano nuomone, profesionalus fotografas turi atrasti savitą idėjų pateikimo būdą, o ne kažką mėgdžioti, einant neva jau „patikrintu“ keliu.
Kalbant apie galimybes pragyventi iš autorinės kūrybos, manau, jog šiuo metu tai nepaprastai sunku. Žinoma, viliuosi, kad mūsų šalyje situacija dar keisis į gerąją pusę.
Nuorodos
Marija Kablytė @ Efoto
Marija Kablytė @ FotoKūdra
Marija Kablytė @ Ctrl.lt
Komentarai