Prisipažinsiu, mane kaip dream pop/shoegaze megėją džiugina net ir smulkiausi renginiai „į tą pusę“ Deja, Lietuvoj tokių, toli gražu negausu. Tenka pasitenkint tik karts nuo karto užsukančiais kaimynais Tribes of the City ar pavienių entuziastų organizuojamais retais tokio pobūdžio renginiais. Dėl šios priežasties ir šiaušiau „Musėn“ vėlų šeštadienio vakarą. Dream pop etiketė, didesnėm raidėm nei pati grupė parašytas Robin Guthrie vardas privertė suklusti.
Klubo prieigų vaizdelis nedžiugina. „Musė“ beveik tuščia, šalimais geria keletas tipelių, toli gražu nepanašių į indie gerbėjus, jokio veiksmo. Tikslinuos, ar renginys tikrai šiandien. Šiandien. Padėtį pagerina sutikti pažįstami, nors bendra visuma primena ne laukiamą grupės koncertą, o atsitiktinę sueigą. Kamputyje nedrąsiai sėdi patys Heligoland. Sako pradės 22. Bokalas alaus, stalo futbolo partija ir netikėtai pasigirsta pirmieji akordai.
Deja, grupelė šviežiai atėjusių jaunuolių publikos padėties nepataiso. Koncerto salėj fiziškai randasi kokia 15 žmonių, grupės klauso kokie 5. Kiti aptarinėja įvairias aktualijas, geria alų arba itin intensyviai demonstruoja savąjį „aš“. Visgi, tai neusutrukdo ketveriukei atsargiai pradėti savo šou.
Ramia slowcore gaida, lengvais būgnų mostais bei gitarų potėpiais pradėję australai išskleidė labai gražią, santūrią bei lyrišką shoegaze garsų paletę. Efektuotuose gitaros rifuose galėjai surasti tiek Cocteau Twins, tiek Slowdive atgarsių, o Karen Voigt švelnus balsas taip pat neatsilieka nuo bazinių dream pop kanonų. Akustinės gitaros potėpiai suteikia skambesiui švelnumo, organiškumo, papildo elektrinės gitaros skambesį. Visa ši visuma mena senąją Cocteau Twins mokyklą bei naujesnius „Projekt“ leiblo atstovus. Grupė dviračio neišradinėja, nieko naujo nepasiūlo, o eina senais mokytojo R.Guthrie pramintais takais.
Tokia rami pulsacija ir vyravo viso pasirodymo metu. Intensyvesnes garso sienas keičia ramūs intarpai, kupini ambient ramybe dvelkiančių gitarinių erdvių bei akustinių elementų, ir atvirkščiai. Monotonija grupei tinka ir kažkokie dideli nukrypimai šiuo atveju tik išdarkytų bendrą visumą. Tiesa, ritmika kartais pagreitėja, bet galų gale vėl viskas grįžta į savas vėžes. Ryškesnis kuliminacinis taškas išryškėjo tik paskutinio kūrinio metu. Intensyvesnė būgnų partija bei gitarų sienos buvo puikus pasirodymo pabaigos akordas.
Žinoma, tradiciškai koncerte nepasieita ir be garsinių trukdžių. Nors puikiai girdėjau visus instrumentus, visgi kartais toje visumoje paskęsdavo Karen vokalas, kuris vietomis suskambėdavo kiek silpnokai. Grupės nuovargis taip pat jautėsi. Aišku, pustuštis klubas, taip šiek tiek demotyvavo.
Taigi, grupės pasirodymą užskaitom. Iniciatyvą vežti dream pop į Lietuvą taip pat. O Heligoland, manau, geriau suskambėtų kur nors pušyne po atviru dangum ar kokioje intymesnėje salėj, bet ne „Musės“ rūsyje. Šiai muzikai reikia daugiau erdvės ir, be abejo, abipusės žiūrovo ir muzikanto komunikacijos.
Komentarai