Susikūrę prieš porą metų, Freaks on Floor 2008 metais laimi jaunų grupių konkursą Eurorock, ir po jo koncertuodami pavažinėja po Vakarų Europą. Grįžę groja open air festivaliuose „Be2Gether“, „Regeneratoriuje“. Šiemet „Pravdos“ apdovanojimuose pripažinti geriausiais metų Lietuvos muzikos naujokais ir nominuoti „Metų proveržio“ kategorijoje A-LT apdovanojimuose. Paskutinis laimėjimas – Opus 3 vasaros terasos konkursas.
Freaks on Floor yra: Justinas Jarutis (gitara ir vokalas), Rokas Beliukevičius (būgnai), Rokas Jasiūnas (bosinė gitara) ir Julius Aglinskas (garso operatorius). Amžiaus vidurkis – 20 metų. Talento ir nuoširdumo koncentracija kraujyje – daugiau negu pakankama. Jei negirdėjote Freaks on Floor įrašų internete ar koncertuose, tai nebus paprasta apibūdinti jų muziką. Įspraustas į kampą vokalistas sako: rokas. Rokas ir visi įmanomi jo broliai – funk, jazz, blues, reggae…
Vieną negražią popietę išsitempiau Freaks on Floor vokalistą Justą pakalbėti – apie keistą jo grupę.
Kaip tave veikia laimėjimai ir apdovanojimai? Per porą metų, kai egzistuoja grupė, gavote beveik visus įmanomus pradedančiųjų pripažinimo ženklus, ar ne?
Kol kas sekasi. Bet, pavyzdžiui, dar neturim Radiocentro apdovanojimo (juokiasi).
Sakai, tiesiog sekasi. Galbūt sekasi dėl to, kad į savo muziką įdedat labai daug savęs, darbo, pastangų?
Visi apdovanojimai, įvertinimai, pripažinimas iš tiesų labai įpareigoja stengtis. Nors nuo pat grupės egzistavimo pradžios turėjome tikslą groti kaip galima geriau, bet manau, kad kaip ir daugumai muzikantų, aktorių mums buvo svarbu atsirasti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Tai labai padėjo, bet tos sėkmės būtų gal tik kokie 30%, o visa kita – pastangos.
Panašu, kad labai atsakingai žiūri į tai, ką darai.
Aišku. Ne visad išeina tobulai, taip, kaip norisi. Nors visada siekiu sugroti idealiai. Stengtis 150% – tol, kol pavyksta. Todėl darbo įdedu tikrai daug.
Groti pradėjai dar gyvendamas Kupiškyje. Kaip manai, ar įmanoma rimtai ir profesionaliai užsiimti muzika gyvenant mažame mieste? Ar tam būtinai reikalingas šurmulys, ta specifinė didmiesčio aplinka?
Be abejo įmanoma. Reikia tik platesnio požiūrio, žvelgti toliau nei tavo miesto ribos, kur tu bebūtum – Kupiškyje, Vilniuje, ar… Ne tiek svarbu, kur tu gyveni, kur kas svarbiau, kaip rimtai žiūri į tai, kuo užsiimi. Dar labai svarbus dalykas – bendraminčiai. Gal tik šia prasme mažam miestelyje gali būti sunkiau. O apskritai įmanoma viskas, tik svarbu susirasti bendražygių.
Kodėl spyriojiesi būti vadinamas grupės lyderiu?
Dabar visų žmonių indėlis į grupę yra vienodas ir tikrai didelis. O dėl lyderystės, tai na taip jau priimta, kad frontmenas yra tarsi grupės lyderis, bet aš labai nemėgstu, kai vokalistas laikomas grupės veidu, o grupė tik jam pritariančiais muzikantais. Mes esam grupė „Freaks on Floor“ – visi. Jaučiu, galbūt tik tiek, kad kaip vokalistas turiu daugiausia atsakomybės prieš klausytoją, koncertų žiūrovą, dar ir tai, kad turiu labai daug darbo, nes tuo pat metu ir groju gitara, ir dainuoju. Bet pats taip pasirinkau.
Visi Freaks on Floor – profesionalūs muzikantai?
Visi grupės nariai, išskyrus naują bosistą Roką, galima sakyti – profesionaliai apmokyti groti (t.y. baigę Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją). O Rokas yra astrofizikas. Tai jau reiškia, kad jis turi beveik muzikinį išsilavinimą (juokiasi). Kaip, pavyzdžiui, Queen gitaristas May’us – jis irgi astrofizikas, fizikos mokslų daktaras. Yra tokia savotiška tendencija, kad žmonės, kurie užsiima tiksliaisiais mokslais, o ypač fizikai, dažnai labai gerai groja. Tik aš niekad nesureikšminu to oficialaus išsilavinimo – jei susitinki su žmogum, pradedi groti ir įvyksta ta cheminė reakcija, tai visa kita visiškai nesvarbu.
Tavo muzikiniai autoritetai?
Lietuviškoje muzikoje? Aš, pavyzdžiui, labai gerbiu ir myliu savo pažįstamus „Bekešo vilkus“. Kad ir kiek jie seniai begrotų, kad ir atrodytų, jog jie groja tai, ką dar prieš 30 metų grojo Jimmy Brown, bet jie groja idealiai ir kokybiškai. Man tai labai imponuoja. O apskritai lietuvių muzikos aš daugiau pasiklausau susipažinimui negu klausausi nuolat. Apskritai gana daug klausau mainstreaminio roko ir kitokių garsų, nuo elektronikos iki tų pačių Rage Against the Machine. Mane domina viskas, ką gali pavadinti gera muzika.
Visus Freaks on Floor rainų žodžius rašai pats ir rašai tiktai angliškai. Kaip jie gimsta? Negalėtumei dainai pritaikyti kieno nors kito kūrybos?
Kitų grupių tekstuose mane žavi konkreti idėja, tie patys politiniai RAM tekstai, imponuoja U2 senesnių dainų žodžiai, bet mūsų grupės koncepcija gal kol kas nuo to labai skiriasi. Mūsų idėja, bent jau iki šiol, buvo linksmybė („alternatyvus tūsas“), todėl tekstai yra tokie, kokie yra. Aš nesu patyręs kažkokių itin skaudžių išgyvenimų, gal todėl dar nėra didelio noro rašyti kažką labai rimto, tam tikrai dar turėsim laiko. O mūsų dainų tekstai… tiesiog ateina. Kažkieno kito parašytą tekstą naudočiau tik tuo atveju, jei nuspręstume dainuoti lietuviškai. Lietuviški tekstai apskritai yra labai skaudi tema visiems, bent jau mano artimiesiems, gal net ir man pačiam, nes jaučiu, kad kol kas negaliu sukurti normalaus lietuviško teksto. Kažkiek absurdiška, bet su anglų kalba man kur kas lengviau susidoroti.
O kaip gimsta muzika? Ar viskas taip paprasta – imi ir kuri?
Tiesiog. Vakar, pavyzdžiui, grįžau apie pirmą valandą, atsiguliau į lovą ir girdžiu, kaip galvoje skamba kažkokia džiazo – bliuzo orkestruotė su pučiamaisiais. Man dar labai svarbus vienas dalykas, kuriuo galbūt aš netgi didžiuojuosi: visą muziką, kurią dabar turim, mes parašėm būdami visiškai blaivūs. Būna lengviau, būna sunkiau, būna užtrūksta tas idėjų tiekimas iš kažkur, bet tai, matyt, natūralu.
Komentarai