La Roux – La Roux (2009)

Sintetinė 80’s ryžaplaukė bando užkariauti pasaulį. Mane, kaip vyriškos giminės atstovą tokios damos žavi. Matyt, ne be reikalo praeitąmet taškiausi su Ladyhawke debiutu. Ir jei pastaroji žavėjo pašėlusia, valiūkiška, nutrūktgalviška „forever young“ Kim Wilde ar Cindy Lauper dvasia, suplyšusiais džinsais, nerūpestingu rokavu įvaizdžiu bei skambesiu, ryžikė pasirinko sintezatorinį aštuoniasdešimtųjų new romantic glamūrą. Ir žinoma neišvengė trendy atlikėjos statuso.

Jau pirmieji singlai staigiai užkėlė La Roux ant muzikinės bangos keteros. Atejo laikas ir ilgagrojui. O ištempti singlinę sėkmę į 45ias minutes tokiems atlikėjams paprastai nebūna labai lengva užduotis.

Matyt, ne be reikalo albumas iškart kala su „In For The Kill“, vienu iš keturių singlų, po kurio beveik iškart seka dar du. Sintezatoriniai bytai persipina su aštresniais tembrais sukurdami erdvę reikštis tikrai stipriam La Roux vokalui. Ir nors lieku ištikimas Ladyhawke fanas, turiu pasakyti, jog vokaline prasme raudonoji laputė savo kolegą lenkia. Aukštas ir įdomus tembras bei partijos suskamba geriausiomis 80’s tradicijomis. Aukšta dainavimo tonacija prideda kažkokio šaižumo, sumišusio su saldumu ir seksualumu. Visgi, La Roux balsas išlieka, stiprus, galingas ir net, galima sakyti, yra albumo varomoji jėga. Jo neužgožia intensyvūs, žemų sintezatoriaus tembrų prisodrinti Tigerlilly ritmai, pabaigoje persipinantys su sodriais spoken word motyvais.

Stiprią albumo pradžią tęsia taškantis „Quicksand“ ir „Bulletproof“ duetas. Pirmasis santūresniu, kiek melacholišku skambesiu veda į potencialų albumo hitų hitą. Stiprus, žaismingas, šėliojantis instrumentalas išlaiko bendrą blizgančių diskotekų toną. O melodija galvoje skamba dar tris dienas. “Bulletproof” – puikus prabangaus, stilingo bei iš kojų verčiančio pop pavyzdys.

http://www.youtube.com/watch?v=RGNpTb3h2jo

Mano asmeninis favoritas „Colorless color“ tokiu hitu gal ir netaps, bet kūrinio žavesį sudaro tas pats pop eskpresijos bei electro subtilumo balansas. Šis niuansas ir sudaro dalį La Roux kūrybos patrauklumo bei stilingumo. Paskutinis hitukas „I’m Not Your Toy“ suskamba naiviomis bubble gum pop melodijomis bei banaloku tekstu. Stiprus instrumentalas nekompensuoja skystoko priedainio. „Colour My Eyes“ įrodo dueto kūrybinį įvairialypiškumą bei gebėjimą kurti balades. Lengva sintezatorine melancholija alsuojantis numeris pristabdo albumo pavaras. Liūdnają albumo gaidą pratęsia ir “As If By Magic”.

Tuo tarpu, antrąjam mano asmeniniam favoritui “Fascination” prognozuoju antrojo hito sėkmę. Kone pats ekspresyviausias albumo numeris suskamba tarsi duoklė visiems 80ųjų vakarėliams bei šventėms. Tai tarsi garso takelis nesibaigiančiam tūsui su daug blizgesio, ryškių spalvų, kičo bei šypsenų. „Fascination, sweet sensation“, – traukia La Roux aukštom natom kūrinio priedainyje, priversdama nusišypsoti kiekvienąkart melodijai suskambėjus galvoje.

Ramesnis „Reflections Are Protection“ veda į liūdnoką albumo pabaigą „Armour Love“. Ilgesinga meilės baladė – pats lėčiausias albumo numeris. O paskutiniame „Growing Pains“ greitesnį tempą taip pat persunkia minorinės tonacijos.

Taigi, šiandien La Roux šėlioja bei taškosi ryškiomis, blizgančiomis melodijomis, ekspresyviais spalvų tonais bei šėliojančiais sintetiniais sąskambiais. Kaip bus su antru albumu nežinia? Visgi, norėtųsi tikėti dueto potencija bei nevienadiene sėkme. Tikiuosi, jog “La Roux” turi parako dar ne vienam hitui bei juos lydėsiantiems ilgagrojams. O kol kas didinam garsą ir maudomės šviesiuose vintažiniuose garsuose, praskaidrinsiančiuose apsiniaukusias rudens dienas.

8/10